Šio sekmadienio Evangelija mums pateikia du tikėjimo ir maldos modelius. Fariziejus stovi priešais patį save. Jis saugus savo gerume ir teisume ir todėl lengvai smerkia kitus. Muitininkas, jausdamas savo nevertumą, negali pasitikėti pačiu savimi. Jis save kaltina ir šaukiasi Dievo gailestingumo.

Fariziejus nestovi Dievo akivaizdoje, jis kalbasi ne su Dievu, bet pats su savimi. Jo malda – monologas. Atrodo, lyg ir dėkoja Dievui, tačiau iš tikrųjų giria pats save. Jis pasisavina Dievo jam suteiktas dovanas ir jas laiko savo nuopelnais, garbina ne Dievą, bet pats save. Fariziejus smerkia klystančius brolius ir visiškai jų nemyli. Čia jis daro didžiausią klaidą: jei malda nėra nusižeminusi, žmogus atsiskiria nuo Dievo ir brolių. Jis lyg stabas atsistoja Dievo vietoje girdamas ir liaupsindamas pats save. Išoriškai fariziejus buvo pavyzdingas tikintysis, bet viduje savo jausmais buvo labai nutolęs nuo Dievo dvasios, kuri nieko neteisia ir nesmerkia.

Malda yra tiesos veidrodis: melsdamiesi turime pamatyti, kokie mes esame nuodėmingi, o ne kiti. Nėra maldos be tikro nusižeminimo, kuris padeda atskleisti savo nuodėmingumą. Malda – tai visų pirma savęs revizija Dievo akivaizdoje. Muitininkas meldėsi nusižeminęs: jo malda siekė giliausias ir slapčiausias sielos gelmes. Tokia malda apšviečia ir nuskaistina žmogų. Maldoje susitinka Dievo gailestingumas ir žmogaus nuodėmingumas. Nusižeminimas yra vienintelė realybė, galinti paveikti Dievo gailestingumą. Nuteisinimas kyla iš nusižeminusio šauksmo pasigailėti. Savo teisumo ar gerumo prezumpcija čia negali nieko padėti. Teisusis tol nėra nuteisinamas, kol nepripažįsta savo nuodėmių. Be nusižeminimo nepažintume nei savęs, nei Dievo ir pasiliktume blogio įtakoje. Knygos „Kristaus sekimas“ autorius sako: „Iš tikrųjų yra geresnis nusižeminęs kaimietis, kuris Dievui tarnauja, negu išdidus filosofas, kuris, pats save užmiršęs, žvaigždžių takus tyrinėja.“

O kaip yra mūsų gyvenime? Vienas sako: man sąžinė nieko nepriekaištauja. Taip, kartais suklystu, nusidedu, bet nepadarau didelės blogybės nei Dievui, nei žmonėms. Man nėra reikalo eiti išpažinties, nes neturiu už ką Dievo prašyti atleidimo. Tai miesčioniško tikėjimo pavyzdys.

Kitas sako: einu į Mišias, meldžiuosi, atlieku pareigas, net labdarai sušelpiu… ko jūs iš manęs dar norite? Tai, ko reikalaujama, viską atlieku ir laikau save praktikuojančiu kataliku. Taip tiki tas, kuris su Dievu atsiskaito lyg su buhalteriu.

Muitininkas, bijodamas iš gėdos net akis į dangų pakelti, mušasi į krūtinę maldaudamas: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“ Panašiai po stebuklingos žvejybos puolęs į kojas Jėzui pasakė Simonas Petras: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš nusidėjėlis!“

Jėzus šiandien mus perspėja, kad nematuotume ir nevertintume savęs lygindami su kitais, nes tuomet labai lengva pasiduoti fariziejaus pagundai liaupsinti save pasikėlus į puikybę: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės, – plėšikai, sukčiai, svetimautojai, arba kaip šis va muitininkas.“

Knygos „Kristaus sekimas“ autorius sako: „Nemanyk esąs geresnis už kitus, kad kartais nepasirodytum blogesnis Dievo akyse, kuris visa žino, kas yra žmoguje… Nekenks tau nieko, jei laikysi save žemesniu už kitus; o daug gali kenkti, jei palaikysi save bent kiek geresniu už kitą… Pasižiūrėk pats į save, o venk kitų pasielgimus teisti. Veltui žmogus darbuojasi kitus teisdamas, nes dažnai klysta ir lengvai nusideda.“ Blogiausia, kas gali mums atsitikti, tai, kad netaptume gyvenime muitininkais nusidėjėliais, o bažnyčioje fariziejais – tai būtų pats blogiausias variantas. Fariziejus ir šiandien labai gajus. Fariziejiškam žmogui Dievo nereikia: jam užtenka savęs, užtenka mokslo ir technikos pažangos, politikos arba valdžios – kitokio išganymo jam nereikia.

Malda atidengia tikrąją sielos būklę. Ji kyla iš širdies. Maldoje dalyvauja visas žmogus: jo kūnas ir jo dvasia, jo protas ir jo valia, jo judesiai ir laikysena. Tačiau visų pirma meldžiasi širdis. Iš besimeldžiančiojo lūpų teka žodžiai, užgimę širdyje. Kūnas privalo atspindėti sielos stovėseną Dievo akivaizdoje. Mintys, jausmai, vidiniai motyvai ir sprendimai besimeldžiant privalo turėti šaltinį Šventojoje Dvasioje, didžiojoje maldos Mokytojoje. Širdimi mes laikome ne žmogaus jausmingumą, bet jo visą vidinį pasaulį, tą neliečiamą žmogaus vidaus tabernakulį, kuriame jis esti pats su savimi. Jame žmogus save atskleidžia Dievui – visą tiesą apie save, savo nuodėmes, kaltes, ydas – nusižemindamas ir atgailaudamas. Mes privalome rūpintis, kad malda kiltų pirmiausia iš mūsų širdies, antraip ji pavirs kažkuo labai įprastu ir nuobodžiu, tuščiu pasigyrimu neatveriant Dievui tikrojo savojo „aš“. Kartais mes taip tankiai tariame maldos žodžius, jog mūsų lūpų čepsėjimą girdi net kunigas prie altoriaus, bet neleidžiame Dievui į mus prabilti. Tiesiog jam nėra kaip įsiterpti, nes mūsų malda dažnai būna pokalbis su savimi. Į Dievo balsą neįsiklausome. Melskimės, brangieji, atvira širdimi, kadangi Dievas mūsų klauso savo kupina gailestingumo ir meilės širdimi.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-09.pdf