Autorius: KUN. S. FILIPAVIČIUS  

Lyg ir labiau esame įpratę girdėti palaiminimus, perduotus mums šv. Mato. Tą Mato evangelijos vietą dar vadiname „Kalno pamokslu”. Šiandien, kad iki galo išgirstumėm Jėzaus apreiškimą, Bažnyčia skaito palaiminimus, užrašytus ir perduotus mums šv. Luko. Tai „Lygumos pamokslas” – Jėzus nužengė nuo kalno ir apsistojo lygioje vietoje. Kaip Mozė (19,21), Jėzus nužengia nuo kalno, kur buvo sutikęs Dievą. Prieš paskelbdamas kažką labai svarbaus, Jis visą naktį praleidžia melsdamasis (Lk 6, 12). Ir susirinkusiai miniai – ligoniams, vargšams, netyrųjų dvasių varginamiems, beturčiams – Jėzus paskelbia palaiminimą. Paskelbia laimę ir džiūgavimą, paskelbia, kad jų ašaros pavirs juoku, jų alkis bus pasotintas, jų paniekinimas virs išaukštinimu. Jėzus – vargšų Mesijas. Nuo lopšio iki nukryžiavimo Jis dalijasi jų likimu. Persekiojamas politikų, niekinamas judaizmo hierarchų, Jis iki galo išlieka solidarus su mažaisiais, prisiimdamas užgaules ir panieką tų, kurie buvo galingi, kurie buvo turtingi. Jau ir mūsų visuomenės mažieji gali pajusti, kokia siaubinga turtingųjų panieka neturtui. Bet vis dėlto, kaip nelaimingieji gali tapti laimingais? Jėzus sako, jog jų yra Dangaus karalystė. Jie pasitiki tik Dievu. Tik Dievas yra jų tvirtovė. Tai pastovus Biblijos teigimas. Tai pranašo Jeremijo išsakyta ir Jėzaus patvirtinta tiesa – „laimingas žmogus, kuris Dievu pasikliauja ir visko iš Viešpaties vilias”. Didelis turto pavojus – jo sukeliamas iliuzinis pasisotinimas ir saugumo jausmas. Turtingajam dažnai nebereikia Dievo, nes jis tariasi viską turįs. Jo paties turtas užremia jį laikinos laimės durimis, neleisdamas pasidžiaugti Dievo dovanota laisve. Tačiau yra tikra, kad jokia banko sąskaita, kad ir kokia didelė ji būtų, neperžengs amžinybės slenksčio. O vargšas gali gręžtis į Dievą tikėdamas, kad galutinė, absoliučiai tikra ir vienintelė laimė – tai Dievo karalystė. Tačiau taip pat tikra, jog neužtenka būti vien nelaimingam vargšui, kad tarsi automatiškai paveldėtum Dievo karalystę. Būna gi, kad kentėjimai sukietina širdį ir nuteikia prieš Dievą. Nelaimėje, neturte, išbandyme turi išlikti gilus bendrumas su Jėzumi, kuris yra džiaugsmo šaltinis. Palaiminti, kurie dėl Žmogaus Sūnaus priima atmetimus, iškenčia pažeminimus.

Jėzus neaiškina blogio problemos ir nebando pateisinti kančios. Priešingai, per visą gyvenimą jis kovoja su kančia: gydydamas, atleisdamas, paguosdamas. Bet kartu Jėzus ramiai tvirtina, kad kentėjimai gali tapti paslaptingo džiaugsmo vieta. Negalima nepastebėti Jėzaus minties subtilumo: džiaugsmas galutinai išsiskleis tik amžinybėje, tačiau jis prasideda jau čia, kai kenti, kai esi nesuprastas… Tikėjimas yra dangaus pradžia, amžinojo gyvenimo pradžia. Skirtingai nuo Mato, Lukas mums perduoda dar keturias Jėzaus frazes, analogiškas ankstesniems palaiminimams. Kartais jos vadinamos prakeikimais. Tačiau sunku įsivaizduoti prakeikimus širdyje To, kuris atėjo ne teisti, o atleisti ir gelbėti, kas pražuvę. Greičiau tai skaudi dejonė, skundas, skaudžiu sušukimu išsakytas gailestis – kaip gaila, kad turtuoliai atitverti nuo tikrųjų vertybių, kaip gaila, kad visa jų paguoda liks šiapus linijos, kaip liūdna, kad žmogus visą viltį sudeda į tai, kas mirtinga. Gal tai įspėjimas mums, kurie visą laiką rizikuojame pamiršti esmę. Vargas jums, persivalgiusieji, vargas jums, persisotinusieji, vargas jums užsimirštantieji. Jėzaus skelbime įprastinis gyvenimiškųjų situacijų vertinimas radikaliai pasikeičia. Negalima tarnauti Dievui ir Mamonai (Lk 16, 13). Tą patį gieda Magnificat: „Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia” (Lk 1,52-53).

Tau, Jėzau, garbė, nes dėl mūsų pasidarei vargšu ir per Tavo neturtą mes tampame turtingi (plg. 2 Kor 8, 9).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9802/802hom1.html