Betanijos kaime, visai netoli nuo Jeruzalės, suserga Jėzaus bičiulis Lozorius. Ši žinia pranešama Jėzui, tačiau jis, priešingai artimųjų lūkesčiams, visiškai neskuba. Jėzus pareiškia: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus.“ Panašūs žodžiai praėjusį sekmadienį nuskambėjo apie elgetaujantį neregį. Tai rodo, kad apreiškiama svarbi tikėjimo tiesa.

Pasakojime apie Lozoriaus prikėlimą susipina du motyvai. Ir Morta, ir Marija susitikusios su Jėzumi sako tą patį: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“ Choru prie jų prisideda kiti žydai: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“ Jie neabejoja, kad Jėzus būtų galėjęs išgydyti Lozorių. Tuo jie išreiškia tikėjimą Jėzumi – gydytoju, tačiau nesitiki sulaukti iš jo nieko daugiau. Jų tikėjimas yra pernelyg menkas.

Pasakojime įpinta ir Jėzaus mintį atskleidžianti perspektyva. Dar būdamas Betanijoje, jis praneša mokiniams: „Lozorius mirė. Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte.“ Jis taip pat pareiškia Mortai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Ar tai tiki?“ Prie Lozoriaus kapo, kai Morta bando atkalbėti, kad nebūtų nuristas akmuo, Jėzus dar kartą jai primena: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ Galiausiai Jėzus meldžiasi: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. <…>Tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, kad tu esi mane siuntęs.“ Jėzus trokšta, jog mokiniai įtikėtų ir tuo, kad jis viešpatauja gyvenimui, mirčiai ir visai kūrinijai.

Priklausomai nuo žmogaus apsisprendimo tikėjimas gali augti, tačiau taip pat gali ir mažėti. Jėzus, rūpindamasis Mortos, Marijos ir mokinių tikėjimu, uždelsė Betanijoje. Tolesnė įvykių eiga meta jų tikėjimui iššūkį. Tik augantis tikėjimas leidžia gyvenime patirti Dievo visagalybę. Už tai verta sumokėti kainą skiriantis su mylimu asmeniu, žengiant per mirties slenkstį. Lozoriaus istorija nušviečia ir mūsų gyvenimą. Daugybė neaiškių ir skausmingų įvykių atsiskleidžia nauja, anksčiau nesuvokta prasme. Panašiai kaip Marija, Morta ir mokiniai, esame Jėzaus vedami tikėjimo ugdymo keliu. Po dviejų savaičių Velykų vigilijos metu mums vėl bus iškeltas klausimas: „Ar tai tiki?“ Morta įtikėjo, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, ir pamatė prikeltą savo brolį. Koks bus mūsų atsakas? Ar norime, kad mūsų gyvenime apsireikštų Dievo šlovė?

Klausimas, kas yra anapus mirties slenksčio, nuo amžių domino žmogų. Jobas klausė: „Kai žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas?“ (Job 14, 14). Senajame Testamente pranašystės apie pomirtinį gyvenimą yra dar labai miglotos. Šiandienos skaitinyje girdėta Ezekielio pranašystė apie sudžiūvusius kaulus skelbia izraelitų grįžimą iš tremties. Pranašo minimi kapai yra tautos neištikimybė ir nuodėmės, nulėmusios Dievo bausmę ir vergystę. Tik vienatinis Dievo Sūnus atnešė Dievo apreiškimo pilnatvę (Jn 1, 18). Lozoriaus prikėlimas yra kulminacinis ženklas pirmojoje Jono evangelijos dalyje. Prieš tai apie Dievo Sūnaus misiją bylojo kiti nuostabūs įvykiai, turintys gilią teologinę prasmę: vandens pavertimas vynu Kanoje, valdininko sūnaus išgydymas, luošio išgydymas Betzatoje, duonos padauginimas. Jais atskleidžiama Dievo Sūnaus misija. Didžiausias ženklas bus Velykų slėpinyje įvyksiantis Jėzaus išaukštinimas.

Prie Lozoriaus kapo Jėzus pasirodo esąs gyvybės davėjas. Dėl ryšio su Tėvu jis gali atgaivinti mirusį bičiulį. Tačiau tai nėra magija. Jėzus – Dievas, ir per jį reiškiasi Dievo šlovė. Jėzaus dovanojama gyvybė anaiptol nėra tik biologinis organizmo funkcionavimas. Jono evangelijoje gyvybė reiškia gilų vidinį Tėvo ir Sūnaus ryšį. Įsikūnijimu šis ryšys apreiškiamas žmonėms. Jėzus dovanoja kiekvienam žmogui galimybę dalyvauti šiame gyvenime. Priimti šią gyvybės dovaną leidžia tikėjimas.

Evangelija mums leidžia pažvelgti į Jėzaus širdį. Jis iškyla prieš mus kaip gyvas žmogus, o ne koks nors asketas – automatas. Jis myli Mortą, Mariją ir Lozorių, džiaugiasi atvanga jų svetinguose namuose. Jėzus verkia mirusio bičiulio. Evangelijoje pakartotinai minima, kaip jį sujaudina netektis. Tačiau dar labiau jį jaudina aplinkinių žmonių netikėjimas. Jie įsivaizduoja, kad geriau žino, kur jam derėjo būti ir kaip jis turėjo elgtis.

Jėzus leidžia savo bičiuliui numirti. Tiek Lozorių, tiek mus Jėzus gelbėja ne nuo kančios, bet per kančią. Jis gelbsti, kai viskas atrodo prarasta ir viską reikia kurti iš naujo. Taip atskleidžiama nesibaigianti Dievo šlovė. Jėzus ištaria nuostabius žodžius: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas.“ Jis atskleidžia naują, iki tol nesuvoktą gyvenimo apimtį. Jėzaus pašauktas ir išėjęs iš kapo Lozorius vis dar panašus į numirėlį: jo rankos ir kojos suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jam dar teks išgyventi mirtį. Jėzui prisikėlus, drobulės lieka kape. Tik Jėzaus prisikėlimu prasideda nauja kūrinija ir pasaulio perkeitimas.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-06.pdf