Didžiulės minios sekė paskui Jėzų. Matydamas žmones, Jėzus jų gailėjo. Tokie buvo praėjusio sekmadienio skaitiniai iš Morkaus evangelijos (Mk 6, 30–34). Toliau kalbama apie duonos padauginimą. Tačiau tai pasakoja jau nebe Morkus, bet Jonas. B liturginio ciklo metais greta Morkaus evangelijos skaitinių įterpiama daugiau skaitinių iš Jono evangelijos negu A (Mato) ir C (Luko) liturginio ciklo metais. Nuo šio sekmadienio šešis sekmadienius iš eilės bus skaitomos ištraukos iš šeštojo Jono evangelijos skyriaus. Šis skyrius nepaprastai svarbus Eucharistijos teologijai ir Eucharistijon susitelkusiai Bažnyčiai. Kadangi duonos padauginime ryški Eucharistijos įžvalga, remiamasi labiausiai į Eucharistijos slėpinį susitelkusiu evangelistu. Visi keturi evangelistai panašiai vaizduoja duonos padauginimo įvykį, tačiau Jonas pateikia keletą būdingų akcentų.

1. Jonas pabrėžia šio įvykio istoriškumą, sąmoningai pateikdamas daugiau konkrečių detalių: „Artėjo žydų šventė Velykos”. Po lietingo laikotarpio „toje vietoje buvo daug žolės”. Kalbama apie „miežinę” duoną. Ežero krante iškilusi aukštuma – „kalnas”. Mokinys, aptarinėjantis su Jėzumi situaciją, yra Pilypas. Berniuką, turėjusį penkis kepaliukus miežinės duonos ir dvi žuvis, pristato Andriejus. Gal tai buvo jo sūnus?

2. Aiškiai parodoma, kad Jėzus viskam vadovauja ir viską planuoja: jis „žinojo, ką darysiąs”. Jis, o ne mokiniai iškelia klausimą, kur gauti duonos. Jėzus pats ją išdalija; dalijant mokiniai neminimi. Pamokslininkų pamėgtos frazės „Jūs duokite jiems valgyti” (Mk 6, 37) Jono evangelijoje nėra. Čia pats Jėzus yra duonos davėjas. Šioje Evangelijoje aiškiai pabrėžtas Viešpaties vaidmuo. Mokiniams pavedama susodinti žmones ir išdalyti duoną. Tačiau šis patarnavimas menkas, palyginus su penkių tūkstančių pamaitinimu penkiais kepalėliais.

3. Pasisotinusius duona apima nuostaba – Dievas atsiuntė savo pranašą. Dievas visuomet yra Pilnatvė, jis visuomet duoda apsčiai. Šis aspektas taip pat pabrėžiamas Jono evangelijoje. Apdovanotieji penki tūkstančiai yra pilnatvės įvaizdis. Žmonės galėjo valgyti „kiek kas norėjo”, „žmonės pavalgė”. Ir dar liko atsargai ateinančioms dienoms ar savaitėms – dvylika pilnų pintinių. Nedera leisti Dievo dovanoms sugesti: „Surinkite likusius kąsnelius, kad niekas nepražūtų”.

4. Šeštajame Jono evangelijos skyriuje nuskamba Eucharistijos pažadas: „Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas” (Jn 6, 55). Čia labai aiški nuoroda į Eucharistijos įsteigimą. Jono evangelijos užrašymo metu Eucharistija jau buvo reguliariai švenčiama. Tikėtina, kad ankstyvosiose bendruomenėse vyravo daugmaž vienodos Eucharistijos šventimo apeigos. Todėl visi keturi evangelistai kartoja tas pačias frazes: „Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą”, „davė išdalyti”. „Visi valgė ir pasisotino” (Mt 14, 20). Taip pat užuomina apie artėjančią žydų šventę Velykas” gali būti siejama su naujuoju Velykų valgiu – Eucharistija. Galbūt ir dvylika pintinių likučių simbolizuoja tai, kad visas naujasis Izraelis ateityje bus maitinamas šia duona.

5. Tik Jonas aprašo žmonių reakciją į stebuklą. Žmonės skelbia Jėzų ne Mozės įpėdiniu pranašu (pagal Įst 18, 15), bet nori jį čia pat padaryti karaliumi, kuris garantuotų tautos gerovę. Panašiai yra ir šiandien. Kai Bažnyčia atsiliepia teikdama pagalbą pagal visuomenės poreikius, steigdama ligonines, mokyklas, Caritas centrus, jai pripažįstama teisė egzistuoti. Žinoma, Bažnyčia privalo vykdyti panašias tarnystes, tačiau ne dėl noro „karaliauti”. Jėzus atsitraukė. Jis nenorėjo būti šitaip suprastas.
 

Parengta pagal kun. dr. Karl Schuler

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0012/012pam3.html