Ypač skaudi pasakojimo apie turtuolį ir elgetą detalė yra ta, kad turtuolis pažįsta Lozorių vardu. Patekęs į bėdą jis prašo: „Atsiųsk čionai Lozorių!“ Iki tol jis ne tik nekreipė dėmesio į varguolio skurdą, bet ir nepaisė jo asmens. Iš turtuolio elgesio buvo aišku, kad beasmenis ir beveidis skarmalius tik gadina prabangią rūmų aplinką. Naujienų laidose žiūrėdami reportažus iš katastrofų ar gamtos nelaimių vietų, jaučiame solidarumą ir gailestį net asmeniškai nepažinodami nukentėjusiųjų. Jei nelaimių aukas pažįstame vardu, jų likimas tampa mums ypač svarbus, nelaimė paliečia asmeniškai. Šiuo požiūriu turtuolio elgesys su Lozoriumi yra visiškai nežmoniškas.

Turtuolis ir vargšas Lozorius gyvena tarsi atskiruose pasauliuose. Jei turtuolio bylą gintų samdytas advokatas, jis veikiausiai argumentuotų, jog jo kliento niekas neprašė, todėl jis ir nesušelpė vargšo. Iš tikrųjų pasakojime neminima, kad vargšas Lozorius būtų prašęs žodžiais. Tačiau visa jo išvaizda bylojo gana iškalbingai. Gyvenime dažnai ir mes norėtume panašiai teisintis: nežinojome, nepastebėjome, mums specialiai nepranešė, pavyzdžiui, kad senukas kaimynas jau kuris laikas nebeišeina iš savo buto… Laimei, būna žmonių, kurie pajaučia, išgirsta, suvokia nebylų pagalbos šauksmą. Jėzus džiaugiasi tais, kurie suprato nebylų kvietimą ir pavalgydino jį alkstantį, pagirdė trokštantį, aplankė ligonį ar kalinį (plg. Mt 25, 31–46). Evangelija perspėja: mūsų žemiškieji pasirinkimai nulemia amžinąjį gyvenimą. Po mirties turtuolis ir Lozorius vėl atsiduria priešinguose poliuose. Dabar turtuolis išgyvena baisią stoką, o vargšas – apstumą. Lozorius (jo vardas reiškia „Dievas padeda“) angelų nunešamas į Abraomo prieglobstį. Tai vienybės su Dievu, ramybės ir pilnatvės būvis. Turtuolis patiria nepakeliamas kančias – net lūpų suvilgymas vandeniu reikštų didžiulį palengvinimą. Šios kančios baisesnės už Lozoriaus žemėje patirtus vargus. Juk Lozoriui bent šunys atbėgę laižydavo jo votis.

Šiandienos skaitiniai kelia iššūkį smaguriautojams ir prabangos mėgėjams. Palyginti su kitomis šalimis, mūsų krašte nesiaučia baisios stichinės nelaimės, milijonams negresia bado rykštė. Visa tai vyksta kažkur toli. Parduotuvėse galime rinktis maisto produktus iš įvairiausių šalių, net pačius egzotiškiausius. Čia vėl svarbiausia ne kaina ar kiekiai, bet mūsų vidinė nuostata. Gera valgyti skanų ir sveiką maistą dėkojant už jį Dievui. Pavaišinti, pradžiuginti kulinarine išmone artimuosius ar bičiulius yra meilės išraiška. Tačiau soti gerovė darosi pavojinga, kai pats maistas tampa savitiksliu. Tai problema ne vien tų, kurie kovoja su viršsvoriu. Negerai, jei žmogus, užuot valgęs, idant gyventų, gyvena, kad valgytų. Šventasis Paulius apgailestauja dėl Kristaus kryžiaus priešų, kurių dievas – pilvas (plg. Fil 3, 19).

Pranašas Amosas taikliai vaizduoja turtuolių dvasinį aklumą: jie lepinasi dramblio kaulo gultuose, valgo, geria, tepasi rinktiniais aliejais, tačiau „nesisieloja dėl Juozapo žūties“. Ypač tragiška, kad visa tai vyksta prieš pat asirams įsiveržiant į Izraelį. Prabanga apgaubia juos apgaulinga ramybe. Evangelijos turtuolis žemiškajame gyvenime „kasdien ištaigingai puotaudavo“ apsirengęs purpuru – ypač brangiais drabužiais. Gražūs daiktai nėra blogis. Tačiau prabangus gyvenimas išlepina, aptukina širdį, nejučia užmerkia akis kitų vargams. Aklas turtuolio savanaudiškumas nėra tik atsitiktinis – tai nuolatinė jo pasirinkta nuostata.

Aklumas gresia ne tik medžiaginių gėrybių turėtojams. Kartais atsisakome pagelbėti įžvelgdami kitame konkurentą, nepasidalijame savo žiniomis ar proto dovanomis. Kopiame karjeros laiptais, bet neberandame laiko „nenaudingai“ asmeninei draugystei. Šiandien mūsų šalyje dažniau susiduriame ne su maisto stoka, bet su dvasiniu alkiu: neviltimi ir širdies tuštuma. Jėzus mus moko, ką daryti, kad išvengtume ano turtuolio likimo – turime „klausytis Mozės ir pranašų“. Dievo įsakymų reikalavimai įrašyti kiekvieno žmogaus širdyje. Pranašai ragina mus neužsidaryti savanaudiškumo kiaute, atsigręžti į Dievą ir artimą. Turtuolis meldžia, kad iš anapus būtų nunešta perspėjimo žinia jo broliams. Deja, jis per vėlai išgirdo savo širdį ir suvokė, kas svarbiausia. Dabar jo perspėjimas nebereikalingas. Mums tai atrodo žiauru – kodėl bent nepabandžius? Juk rūpinimasis broliais rodo, kad ir turtuolio širdyje yra gėrio. Panašiai ir mums atrodo, kad ypatingi ženklai ir apsireiškimai turi sujaudinti, versti pakeisti gyvenseną. Žmonės ieško vis naujų veiksmingų įrodymų iš anapus, bet nepaiso Šventojo Rašto liudijimo. Netikinčiųjų prisikėlimu neįtikins ir klinikinę mirtį išgyvenusių žmonių patirtis.

Evangelijos atsakymas nuvilia sensacijų mėgėjus. Abraomo lūpomis nuskamba nuosprendis: „Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų.“ Nors šis atsakymas atrodo negailestingas, jis drauge yra viltingas. Turime ne tik Mozę ir pranašus, bet taip pat Evangeliją. Mes žinome, kad Jėzus atnešė Prisikėlimo žinią visiems, kurie nori ją priimti. Deja, neklausiusieji Mozės nei pranašų nenori priimti ir Jėzaus liudijimo.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-16.pdf