Šiek tiek neįprasta, kad naujieji liturginiai metai prasideda ne mums įprastu švelniu pasakojimu apie angelo Gabrieliaus apsilankymą pas Mergelę Mariją, derančiu prie jau uždegamų eglučių ir pasipuošusių Kalėdoms vitrinų, bet pasaulio pabaigos aprašymu, vaizdu, kuris labiau tiktų liturginių metų pabaigos iliustravimui.

Visgi Adventas – ne tik mielų prakartėlių lankymas, kreipiantis žmonijos atmintį  įsikūnijimo įvykio link, bet taip pat žvilgsnis į laikų pabaigą, kai, anot Lewiso, Dievas pasirodys be jokios kaukės ir ištiks kiekvieną kūrinį arba neįveikiama meile, arba nenugalimu šiurpu. Susitikimas su mysterium tremendum neatrodo labai jaukus. Anot Karlo Rahnerio, negalime suvokti Antrojo Jėzaus Kristaus atėjimo, ir mėgindami apie tai prabilti, imame mikčioti. Šiurpūs pasaulio pabaigos vaizdiniai ir su tuo susijęs Kristaus atėjimas verčia gūžtis. Mėginame slėptis nuo pastarosios Advento prasmės būtent už tų sentimentalių prakartėlių ir blizgučiais aprengtų eglučių.

Ir vis dėlto neturėtume ignoruoti šios Advento prasmės, nepaisant mūsų žinių ir patirties ribotumo, tam tikrų dalykų pažinimas pradžioje leidžia prasmingai pasitikti pabaigą. Tikroji Išganytojo įsikūnijimo, atėjimo į pasaulį prasmė, Advento reikšmė labiausiai atsiskleis būtent laikų pabaigoje, kai išsipildys vienintelis Jėzaus Kristaus atėjimas, tebesitęsiantis ir šiuo metu. Būtent todėl Bažnyčiai Adventas nėra praeities dalykas, apsiribojęs Senojo Testamento pranašystėmis apie Mesijo užgimimą, bet ir dabarties, kai tikėjimu, viltimi ir meile dalyvaujame žmonijos perkeitimo procese, prasidėjusiame, kai Dievas įžengė į žmonijos istoriją ir susiejo ją su Savimi. Nuo tada ši istorija yra nenugalimas judėjimas link to, į ką šiandien Evangelija pranašiškai leidžia pažvelgti, į Dievo plane numatytą pasaulio atpirkimą ir Dangaus Karalystės triumfą.

Sunku tikroviškai įsivaizduoti, kad kai ateis žmonijos pabaiga, saulė iš tiesų aptems ir mėnulis liausis švietęs, žvaigždės kris iš dangaus ir dangaus galybės bus sukrėstos, kaip nurodo evangelistas Morkus. Ar tai reiškia, kad apokaliptiniai tekstai tėra fikcija? Kaip į juos turime žvelgti ir interpretuoti? Pirmiausia svarbu suvokti, jog Jėzus nėra pasakotojas, grįžęs iš ateities, iš pasaulio pabaigos, kur būtų visa patyręs ir dabar mėgintų tiksliai nupasakoti apokalipsės scenarijų. Jėzus neatsigręžia į mus iš ateities.

Vietoj to Jis yra su mumis. Jis žvelgia kartu su mumis, į nesuvokiamą ateitį. Dievo akivaizdoje, kaip žmogus, Jis žino apie visko pabaigą, ir pripažįsta, kad pasaulio ir Jo istorija turės pabaigą. Tai tendencija, polinkis baigtis, kuris įgimtas, būdingas visai žmonijai ir žemiškai tikrovei. Tokioje perspektyvoje jis regi ir Savo paties mirtį. Taigi, Jis prabyla apie kūrinijos ribotumo patirtį, kuri yra ir mūsų pačių patirtis. Nusivylimas, ligotumas, skausmas, senėjimas, nesėkmes, mirtys – patirtys, kuriose mes gyvename ir kurias mėginame nuslopinti. Tai mūsų pasaulio pabaigos simptomai.

Pasaulio pabaiga nėra ateities dalykas, mėgintas įvairiais būdais ir istorijos tarpsniais tiksliai nuspėti, tai nėra chronologinis taškas, kurio laukiama. Kristaus atėjimas nebus susijęs su konkrečia vieta, greičiausiai nebus ir konkretaus teismo proceso, kurį galėtume stebėti išoriškai.

Evangelistas Lukas ragina budėti, suvokdamas Dangaus Karalystės priartėjimą ne laiko, bet ontologine, būties prasme. Ir mums, kaip ir Luko bendruomenei, kyla klausimas: kas bus su mumis? Čia ir dabar, kas bus su mūsų gyvenimu, kai regimi mūsų pasaulio pabaigos simptomai?

Advento laikotarpis kviečia įsižiūrėti ir atpažinti šiuos ženklus. Jau dabar kiekvienas širdies atsigręžimas, atsivertimas, kuris kviečia mus Šv. Dvasios veikimui ir vis labiau išlaisvina iš bet kokios priklausomybės, iš vergovės nuodėmei yra Žmogaus Sūnaus apsireiškimas mumyse. Ir jau regime Jo garbę bei šlovę savo širdies debesyse. Taip prisidedame prie savo pačių ir pasaulio istorijos galutinio atbaigimo – tikėjimu Jėzaus kančia, mirtimi ir prisikėlimu. Šis galutinio išsipildymo paveikslas jau dabar reiškiasi kiekvieno mūsų gyvenime per Šv. Mišių auką. Budėti tuomet reiškia dalyvauti joje, būti to liudininkais.

Dvasinis akylumas, budrumas būdingas tikėjimo žmogui, žmogui, kuris susieja save su Viešpačiu ir atpažįsta Jo garbę bei šlovę kiekviename įvykyje ir kiekviename žmoguje. Anot Karlo Rahnerio, žmogaus Sūnaus veidas, kuriame, metui atėjus, išvysime savo nuosprendį, iš tiesų jau slėpiningai žvelgia į mus per kiekvieno žmogaus veidą, nes visi yra Jo broliai ir seserys: per tyrą kūdikio veidą, rūpesčių prislėgtą vargšo veidą, ašarotus nusidėjėlių veidus, net suirzusius mūsų varžovų ar priešų veidus.

Vieną dieną mes pakelsime galvas ir išvysime Jį kaip žmogaus Sūnų. Kaip vieną iš mūsų. Tą, Kuris gyvena mūsų gyvenimą su mumis, tokį, koks jis yra: trumpas, sunkus, nesuprantamas. Į Tą, Kuris būdamas amžinybė begalinėje darnoje, galiausiai susitapatino su mūsų gyvenimais, kad užjaustų mūsų trapumą. Jis ne tik įsijautė į mūsų padėtį, bet iš tiesų gyveno, įsikūnijo, tapo kūnu, įsivilko į žmogiškumą. Tai nereiškia, jog galutinio teismo nebus. Laikų pabaigoje pasigirs balsas: ką padarėte vienam iš mažiausiųjų, Man padarėte. Tačiau ne tolimas Dievas, bet Žmogaus Sūnus bus mūsų gyvenimų teisėjas. Būtent todėl mes tikime ir laukiame, kad paskutinis žodis bus ne pasmerkimo, bet atleidimo, malonės žodis. Laisvės iš nuodėmės ir galutinio išsipildymo žodis, Amžino Gyvenimo Žodis, tapsiantis visko nauja pradžia.

Todėl kardinolas H. Newmanas sako, kad „krikščionis yra tas, kuris laukia Kristaus“. Šiandienėje veiksmingumo ir produktyvumo epochoje, kurią puikiai išreiškia šūkis: „Viskas ir tuoj pat“, tokia krikščionio laikysena sunkiai suprantama. Ją netgi galima apkaltinti pasyvumu, inercija, bėgimu nuo tikrovės ar atsakomybės už šį pasaulį stoka. Tačiau krikščionis, kurį galima apibrėžti ne tik iš to, ką jis daro, bet ir iš jo santykio su Kristumi, žino, kad Kristus, kurį jis myli ir kuriuo jis pasitiki, yra Kristus, Kuris atėjo, Kuris ateina šiandien ir Kuris ateis šlovėje. Todėl prieš savo akis jis regi ne nebūtį ar tuštumą, bet tikrą aiškiai orientuotą į ateitį viltį. O pats žodis „laukimas“, žvelgiant į lotynišką žodį (ad-tendere) nurodo „tempimą į kažką“, tai „dėmesys kreipimas į kažką“, tai judėjimas kito, būsimo, ateinančio kryptimi. Šv. Petras patvirtina šį judėjimą, teigdamas, kad toks laukimas skubina Viešpaties atėjimą (2 Pt 3, 12). Vis dėlto, šis „judėjimas į“ nėra atsisakymas kasdienio gyvenimo pareigų (kokia buvo krikščionių tesalonikiečių tendencija).

Šis Viešpaties atėjimo laukimas neturi kelti neaiškios prigimties svajonių, jis turi žadinti budrumą, rimtį, santūrų džiaugsmą, tikėjimą, viltį ir meilę. Šis laukimas neprašo būti įsitempus kiekvieną akimirką, jis neprašo susilaikyti nuo poilsio ar miego. Jis prašo tik vieno: saugoti troškimo liepsną ir tapti mylinčiu žmogumi, gebančiu ištarti Giesmių giesmės žodžius: „Aš miegojau, bet mano širdis budėjo“ (Gg 5, 2).

„Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats“ (Mt 24, 42).

Tai ne gąsdinimas, grasinantis mums bausme už mūsų nuodėmes. Tai priminimas mums visiems, kad Dievas nuolat siūlo gausių malonių. Jas gauna tik tie, kurie nuolat laukia Jo atėjimo, tikisi Jo gerumo, Jam atsiveria, Jį šlovina, Jam dėkoja ir tarnauja. Jis nuolat beldžiasi į žmogaus širdį. Jis nori pripildyti ją gyvenimo džiaugsmo, ramybės, drąsos ir stiprybės. Jis ateina į kiekvieno žmogaus santykius, veiklą, sveikatą, dvasią ir visas kitas sritis. Dievas Savo Sūnaus atėjimu į Žemę ir Jo pasilikimu pas mus per visas dienas jau žengė savo žingsnį. Dabar mes turime kasdien žengti po žingsnelį ir priimti Jo didžiausią dovaną – priimti Jėzų Kristų į savo gyvenimą. Kasdien melskimės: „Viešpatie Jėzau Kristau, gailiuosi dėl savo nuodėmių. Priimu Tave į savo širdį. Tu esi mano Viešpats ir mano Gelbėtojas“. Tai malda, kuri mums padeda pasirengti Viešpaties atėjimui. Laukime aktyviai. Priimkime Tą, Kuris kasdien išlieja gausių Šventosios Dvasios dovanų į mūsų gyvenimus.

Kas nutinka, kai mes ne tik tikimės palaimos, bet ir rengiamės priimti Dievo gerumą? Tuomet mes keliame savo dvasią aukštyn. Mes tampame stipresni sunkiose gyvenimo situacijose. Mes įveikiame piktojo statomas kliūtis ir nepavargstame. Mes nugalime gyvenimo iššūkius. Visi turime sunkumų. Bet Dievas žada Savo stiprybę, kuri mus keltų aukštyn virš visų problemų. Mes šiandien turime žengti konkrečius žingsnius. Reikia ne tik tikėti, bet ir veikti. Kiekvienas atliktas veiksmas siekiant tikslų atveria  naujų galimybių, naujų kelių, naujų durų.

Viena 8 metų mergaitė sakė tėveliui: „Aš noriu triušiukų. Ar galėtum man nupirkti porą triušiukų?“ Jie gyveno kaime ir turėjo keletą šunų ir kelias vištas. Tėvas vaikams buvo labai dosnus. Bet jam nusibodo ganyti viščiukus ir jų nuolat ieškoti kaimyno sode. Jis nusprendė, kad daugiau nebepirks jokių gyvūnų. Jis atsakė dukrai: „Tikrai nepirksiu tau jokių triušiukų“. Ji nesiklausė šio atsakymo. Ji tokio atsakymo negalėjo išgirsti. Ji nebuvo pasirengusi tokiam atsakymui. Po kelių dienų ji ir vėl sako: „Tėveli, ar galėtum man nupirkti porą triušiukų?“ Ji buvo įsitikinusi, kad gaus tuos triušiukus. Ji darė viską, kad pasiektų šį tikslą. Ji gavusi neigiamą atsakymą, po kelių dienų ir vėl eidavo pas tėvą ir vėl prašydavo: „Tėveli, ar tu pagalvojai apie triušiukus? Man jų labai reikia“. Tėvelis kartodavo: „Mieloji, neprašyk. Aš tikrai nepirksiu“. Po kelių dienų ji ir vėl prašydavo. Ji tikėjo ir veikė tam, kad išsipildytų jos svajonė. Po trijų mėnesių tėvui įgriso tokie prašymai ir jis pradėjo teisintis: „Nežinau, kur jų galima gauti“. Tikėjosi dukra neturės atsakymo. Bet ji sako: „Aš žinau. Aš mačiau tą vietą. Galiu parodyti“. Ir jie išvažiavo keliu, kuriuo dažnai važiuodavo. Miške, šalia kelio, buvo mažas ranka rašytas ženklas: „Parduodu triušius“. Nors daug kartų visi važiavo tuo keliu, tačiau tik ji viena pastebėjo šį ženklą. Kai turime svajonę, mes matome daugiau galimybių ir sprendimų negu kiti. Kai jie nuvažiavo į tą vietą, tėvas ir vėl sako: „Bet mes neturime, kur laikyti triušiukų, kad jie nepabėgtų“. Dukra atsakė: „Mes jau turime. Aš paprašiau ir mano brolis jau sukalė namelį triušiams rūsyje“. Žinoma, ji gavo triušiukus.

Šios mergaitės mąstysena ir elgsena parodo, kad kartais turime apsimesti, jog negirdime neigiamo atsakymo. Kartais mūsų tikėjimas reikalauja ignoruoti neigiamą pranešimą. Kartais žmonės atkalbinės mus nuo siekiamos svajonės. Kartais turime negirdėti, kai gydytojai sako: „Niekas jau negali jums padėti“. Kartais mūsų pačių mintys sako: „Tu nerasi geresnio darbo. Tu neišsivaduosi iš skolos“. Turime negirdėti tokių žodžių. Prisiminkime, kad Dievas gali tai, ko negali žmogus, medicina, mokslas, ekonomika.

Kartais meldžiamės: „Dieve, duok man šią malonę. Suteik man sveikatą, darbą, draugą. Išliek man savo palaimą“. Ir po to nieko nedarome, kad ją pasiimtume. Turime ką nors daryti, veikti, ieškoti, domėtis, skirti laiko ir pastangų. Kartais žmonės manęs klausia: „Vitai, o kas bus, jei taip elgsiuosi, daug investuosiu ir nieko neįvyks?“ Paprastai atsakau: „Mąstykite dažniau apie tai, kas bus, jei uoliai sieksite svajonės ir ji išsipildys“. Net jei ir neišsipildys, visada geriau per gyvenimą eiti drąsiai, su džiaugsmu, tikėjimu ir viltimi. Tyrimai rodo, kad laimingiausi žmonės ne tie, kurie daug pasiekę ir turi daug turto, bet tie, kurie nuolat turi didelių svajonių ir kuria nerealistišką gyvenimo viziją. Prisiminkime, kad mūsų dienos yra Dievo rankose. Nežinome, kada išsipildys svajonės. Žinome, kad Dievas duoda mums, ką turi geriausia, ko mums labiausiai reikia. Net ir tuomet, kai negauname to, ko prašome, prisiminkime, kad Dievas žino, ko mums labiausiai reikia. Niekada netikėkime tokiu balsu: „Niekada neišsipildys mano svajonė. Niekada nepasveiksiu. Niekada nebūsiu laimingas“. Tikėkime, kad Dievas mus laimina ir veikime taip tartum tikrai išsipildys mūsų svajonė.

Vienoje šeimoje kilo konfliktas, ir jų vienintelis sūnus paliko juos. Tėvai laukė ir tikėjo, kad jis netrukus sugrįš. Sūnus daug mėnesių nesirodė, neskambino, nerašė. Prabėgo metai, bet sūnus negrįžo. Tėvai galėjo su tuo susitaikyti, nebelaukti sūnaus. Tačiau jie nusprendė laukti. Ne tik laukė, bet ir tikėjo, kad jis tikrai vieną dieną sugrįš. Mažai buvo vilties, bet jie rengėsi jo sugrįžimui. Jie žinojo, kad Dievui nėra negalimų dalykų. Jie žinojo, kad jei žmogus žengia vieną žingsnį Dievo link, Jis bėga žmogaus link. Kiekvieną dieną meldėsi, dėkodami Dievui už sūnų, prašydami jam reikalingų malonių, susitaikymo malonės. Jie nupirko Šventą Raštą, užrašė jo vardą, padėjo prie jo lovos. Jų sūnus niekada neidavo į bažnyčią ir neigdavo tikėjimą Dievu. Kiekvieną vakarą dėkodavo Dievui už tai, kad vieną dieną sūnus sugrįš. Be to, jie virdavo vakarienę ir padengdavo stalą trims žmonėms. Jie ne tik laukė, jie tikėjo ir rengėsi jo atėjimui. Vieną vakarą, po 7 metų, jie išgirdo skambutį prie durų. Tėvai išėjo pasitikti jo ir sakė: „Sūnau, einame sėstis prie stalo, vakarienė jau paruošta“. Dievas tikrai ir šiandien atnaujina sugriautus santykius. Jis ir šiandien kiekvieną sekmadienį ateina į bažnyčią. Jo rankoje tėvų dovanotas Šventas Raštas su jo vardu. Tai tas pats Šventasis Raštas, kuris jo laukė net septynerius metus ant stalelio. Tėvai tikėjo Dievo gerumu, Jo neribota galia ir ištvermingai rengėsi sūnaus atėjimui. Tikrai Dievas gėrisi tokiais žmogaus tikėjimo žodžiais ir veiksmais.

Kai tikime ir veikiame, Dievas darbuojasi mūsų gyvenime. Kartais gesiname savo svajones. Kartais per anksti pasiduodame. Kartais per daug klausome neigiamų balsų. Turime ne tik laukti, bet ir veikti. Turime budėti. Kai tikime, palaikome viltį, rengiamės svajonės išsipildymui ir darbuojamės ta kryptimi, tuomet ir piktoji dvasia negali mūsų sulaikyti. Tikėkime, kad Dievas išklauso maldas. Jis visada su mumis. Jis mūsų pusėje. Ženkime dar vieną žingsnį. Renkimės priimti Jo malones. Mąstykime, kalbėkime, elkimės tartum tai tikrai įvyks. Jei tikėsime, budėsime ir rengsimės tam, ko siekiame, tikrai tinkamu laiku Dievas suteiks tai, ką Jis yra parengęs.

Prašykime Dievo malonės turėti tokį viltingą nusistatymą ir pastabų žvilgsnį, gebantį regėti paskutiniuosius laikus ir būti juose ne pasyviais stebėtojais, bet aktyviais bendradarbiais. 

Pradėdami laukti Kalėdų, iš naujo išgirskime Jėzaus balsą, kviečiantį ne tik budėti ir neleisti vagims įsilaužti į mūsų namus, bet pažvelkime į savo vidų ir klauskime: „Ar netyko į mūsų širdis įsibrauti priešas – nuodėminga ir klastinga mintis – ir pavogti mūsų laiką, ramybę ir vidinį džiaugsmą?“ Ištirkime save ir vaikščiokime stengdamiesi laikytis Kristaus bei Bažnyčios mokymo tiesų, turinčių tiesioginės įtakos mūsų gyvenimo tęstinumui po mirties.

Amen.

Gerasis Ganytojas, 2022-11-27