Autorius: KUN. FILOS. LIC. R. KUPRYS    

…Ir taip ateina laikas susikrauti lagaminus. Nebelieka laiko blaškymuisi ar klaidų taisymui. Turima omenyje, ne banalios kasdienės klaidos ar dėmesio stoka. Neapsakomas vargas, nuostolis – nes visas gyvenimas buvo ne kas kita, o išsiblaškymas be tikslo, be vertybių skalės. Toks gyvenimas yra neautentiška egzistencija.

Apie du tokius tipiškus atvejus ir kalbama šio sekmadienio Dievo žodžio liturgijoje: pranašo Amoso įspėjimuose ir Evangelijoje pateikiamame Jėzaus palyginime apie turtuolį. Piemuo iš Tekoa praveria Samarijos rūmų šydą ir aprašo tipiškas sotaus, saldaus gyvenimo, lėbavimų scenas. Gana nuobodus beprasmės egzistencijos paveikslas su besaike gerove, su greitai užmirštamomis linksmybėmis. Suprantamas Amoso, kaip ir kitų pranašų, nepasitenkinimas, nes jam niekada nebuvo lemta prigulti ant tų „drambliakaulio lovų” ir mėgautis rūmų vaišėmis. Koks nors įprastinis tų „salonų” lankytojas, be abejo, būtų diplomatiškai išcenzūravęs panašią savo kalbą, tačiau paprastas valstietis, kurio vienintelis užsiėmimas buvo ganyti aveles, yra labai kategoriškas: „vargas jums”. Tokia pati ir Kristaus nuostata Evangelijoje. Amosas drįsta paskelbti, kad labai greitai baigsis „išsiblaškiusiųjų” orgijos, ir pabaiga bus tragiðka: „Todėl jūs iðeisite dabar į tremtį visų tremtinių priekyje”. Pranašas smerkia tą patetiškumą, lydinčią gerovės visuomenę, nieko nesuprasdamas ir neišmanydamas apie aukštuomenės gyvenimo taisykles, tarsi bûtų likęs viduryje savo avių bandos, taip ir neišmokęs įvertinti vyno aromato ar egzotiškų kvepalų rafinuotumo… Ir kas gi gali tokį išgirsti?

Taip prabėgo trisdešimt metų ir vieną gražią dieną, tai yra 722 m. prieš Kristų, Asirijos karalius Sargonas II su žeme sulygino Samariją su jos rūmais ir prabanga. Tie, kurie ilsėjosi ir drybsojo ant savo pagalvių, turėjo keltis ir pėsčiomis išeiti ilgą tremties kelią iki Mezopotamijos. Galima įsivaizduoti, jog tas „buvusiųjų” kortežas mažai ką iškilmingo beprimena. Komedija baigėsi tragedija, salonų šurmulys – vargana tyla. Viskas baigta ir dar taip nelauktai. Aišku ir kita – jau per vėlu ką atitaisyti. Teisus lieka tik piemuo iš Tekoa.

Kristaus palyginimas tarsi pratęsia Amoso mintis. Jame vaizdingai pasakojama apie turtuolį, kurio vienintelė idėja yra lėbauti, puotauti užmirštant visa kita pasaulyje. Mes nesužinome turtuolio vardo. Gal to žmogaus vardas ir nereikšmingas, panašiai kaip ir visas jo gyvenimas tuščias, nenaudingas, sukoncentruotas vien tik sau ir apie save. Tuo tarpu elgeta neturi nieko, išskyrus šunų užuojautą. Tačiau mes žinome jo vardą – Lozorius, o tai reiškia „Dievas gelbsti, siunčia pagalbą”.

Jėzaus pateiktas palyginimas susideda iš dviejų scenų. Pirmojoje (19–26 eil.) aprašomi žemiškos tikrovės įvykiai, kurie pasibaigia mirtimi. Antrojoje (27–31 eil.) randame anapusinę tikrovę, kur mūsų turtuolis yra susirūpinęs savo broliais, likusiais žemėje… lėbauti ir puotauti.

Šiame palyginime Abraomas yra pagrindinis atskaitos taškas. Matome du neįmanomus dalykus: panašiai kaip pranašo Amoso žodžiai negalėjo pasiekti rūmų skliautų, taip neįmanoma, kad Lozorius perspėtų likusius penkis turtuolio brolius. Tarp dviejų realybių pasirodo esanti neįveikiama bedugnė. Reikėjo mąstyti anksčiau. Suskretusio, votimis aptekusio, išbadėjusio Lozoriaus pasirodymas rūmuose būtų buvęs reikšmingas anksčiau.

Reikia pasakyti, kad Evangelijos palyginimo tikslas nėra aprašyti anapusinę tikrovę su pragaro temperatūromis ir panašiais dalykais. Parabolė tik paryškina tą radikalų pasikeitimą, ateinantį su mirties momentu. Beprasmiška išdykauti su anapusine realybe, reikia išmokti čia ir dabar atsiverti toms vertybėms, kurios įprasmina mūsų žmogiškąją egzistenciją. Labai reikšminga yra frazė: „Jeigu jie neklauso Mozės ir pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų”.

Šio sekmadienio Dievo žodžio liturgija tarytum sako: yra Dievo žodis ir to užtenka. Pirmyn! Ir nėra jokių apsireiškimų, pasirodymų ar kitokių surogatų, kas galėtų jį pakeisti ir atsverti. Nėra kitų ženklų, kurie galėtų labiau mus įtikinti. Visi turi išmokti suprasti, išgirsti tą gražią tiesmukišką Amoso kalbą. Jei tau nieko nesako Dievo žodis ar bandai jį pakeisti, jokios vizijos tau nebeatvers, negalės atverti akių.

Antrajame skaitinyje, Laiške Timotiejui, Paulius šaukia pakilti į šauniąją tikėjimo kovą. Tikintysis yra tas, kuris sugeba pakilti siekti „teisumo, maldingumo, tikėjimo, meilės, ištvermės, romumo”, palikdamas šiltą savo guolį. Siejasi dvi sąvokos: teisumas (užmirštas Amoso „klientų”) ir meilė (turtuolio užmirštas žodis). Tai yra tas pagrindas, pamatai, ant kurių statomas kitas, anapusinis pasaulis, tikrovė. Aiškiau tariant, tas kitas pasaulis ir anapusinis gyvenimas neatsietinas nuo šio paprasto ir kasdienio pasaulio gyvenimo.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9816/816hom2.html