Palyginimas mums sako, kad yra dviejų tipų sūnūs: kurių „taip“ yra „ne“ ir kurių „ne“ tampa „taip“. Bažnyčios tėvai palyginime apie du sūnus įžvelgė žydų ir pagonių įvaizdį. Žydai pirmiau ištarė Dievui „taip”, o vėliau nevykdė savo įsipareigojimų. Pagonys išganymo istorijoje elgėsi atvirkščiai. Tačiau šis palyginimas gali būti atnaujintas, praplėstas, nes šiandien šie du sūnų tipai nebeišreiškia visos tikrovės. Tad galima nujausti, jog tėvas susilaukė dar dviejų sūnų.

Kai tėvas ateina kviesti trečiojo sūnaus į vynuogyną, šis jam nepasako aiškiai „taip“ ar „ne“, bet tiesiog pasiūlo sėstis prie stalo ir pradeda tėvui ilgai bei nuobodžiai pasakoti apie padarytas vynuogyne kultivavimo klaidas, nurodo net atsakingus asmenis, aiškina, kaip turėtų būti, kaip reiktų viską keisti ir modernizuoti. Eina valandos, dienos, o sūnus vis aiškina tėvui, nors vynuogynas čia pat, šalia ir jo laukia. Galiausiai tėvas dar kartą sūnaus paklausia, ar jis pasiruošęs jam padėti. Užuot davęs konkretų atsakymą, sūnus pradeda tėvui priekaištauti, kad su juo neįmanoma kalbėtis, kad jis skuba užbaigti pokalbį, palikdamas krūvą neišspręstų klausimų.

Trečiasis sūnus yra nuolat šnekantis, nuo problemų jis pereina prie teorinio jų sprendimo, nuo praeities analizavimo prie ateities perspektyvų, bet niekada nepereina nuo žodžių prie darbų, nuo stalo prie vynuogyno, nuo projektų prie kastuvo. Šis nenoras įsipareigoti yra apgaubtas begalės tuščių žodžių. Nesunku jame atpažinti pseudokrikščionį, kuris atsisako bet kokio rimtesnio įsipareigojimo, tačiau yra visada pasirengęs piktintis dėl kokios nors išdavystės bažnytinėje aplinkoje. Išgirdęs apie tai, paprastai sušunka skėsčiodamas rankas: „Bet kaip dar galima tikėti ir vaikščioti į bažnyčią?!“ Dažniausiai tai veidmainis moralistas, pasiruošęs skambiais žodžiais demaskuoti kitų nedorybes. Arčiau jį pažinęs, supranti, kad jis savo tam tikrų darbelių nelaiko skandalingais, nes, jo supratimu, papiktinantys dalykai yra tik tie, kurie vyksta kaimynų namuose. Žinoma, gerai pamąstę, trečiąjį sūnų galime atpažinti savyje. Kiekvienas iš mūsų gali priglausti šį veikėją, sergantį verbaline liga, greitą diskutuoti apie viską ir visus, išskyrus apie save, mokantį taikliai nurodyti kitų klaidas, tačiau visiškai šaunantį pro šalį, kai kalbama apie jo paties nuodėmes.

Kaip atpažinti šį trečiąjį sūnų? Jam būdingi kai kurie pasakymai, tokie kaip: „reikėtų“, „būtų gerai“, „bet“, „tačiau“, „yra labai skubu“ (beveik niekada nepasigirsta žodis „privalau“). Kai iš mūsų lūpų pasigirsta šie žodžiai, nėra jokios abejonės – mūsų namuose gimė trečias sūnus, o vynuogynas lieka toks, kaip buvo. Tėvas nueina vienas, nusiminęs. Tai daug skaudesnis liūdesys, negu išgirdus sausą „ne“.

Bet štai šeimoje gali atsirasti vietos ketvirtajam sūnui. Jo buvimas yra tikras palaiminimas. Ketvirtas sūnus yra tylus, nekalba. Tačiau jis turi ausis, kurios moka klausyti; jis turi skvarbias akis, kurios mato, ką reikia atlikti. Jam užtenka, kad tėvas nurodytų vynuogyną, kur pilna akmenų ir piktžolių, bet kur taip pat yra ir gausaus derliaus viltis.

Šis sūnus nė žodžio netaręs imasi darbo. Jis įpratęs tyloje, savo širdyje, sujungti veiksmažodį „privalėti“ su vienaskaitos pirmuoju asmeniu. Tėvas su meile jį stebi, nors jis net nesugebėjo pasakyti „taip“. Vynuogyne daug kalbama? Jis pasiraitoja rankoves ir palenkia nugarą. Čia yra purvina ir tamsu? Jam pavyksta uždegti savąjį žiburį ir sukurti šiek tiek švarios erdvės. Čia yra daug apgaulės ir egoizmo? Jis geba atnešti į rinką kitokią produkciją. Ant jo krinta kritikos ir šmeižtų akmenys? Jis pasilenkia juos surinkti: jie gali jam visada praversti mušantis į krūtinę. Čia daug kreivų vagų? Jis rūpinasi eiti tiesiai, teisinga kryptimi.

Vakarui atėjus nuo tėvo veido pasitrauks liūdesio šešėlis, nes po daugybės „taip“, kurie yra „ne“, „ne“, kurie yra „taip“, ir „bet reikėtų“, jis pagaliau „išgirs“ ketvirtojo sūnaus kūrybingą tylą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-14.pdf