Yra ne tik fizinis kurtumas, atskiriantis žmogų nuo socialinio gyvenimo. Egzistuoja dar viena mus kamuojanti negalia: tapome nebegirdintys ir Dievo atžvilgiu. Jo tiesiog nebegalime girdėti – mūsų ausys pilnos kitokių dažnių. Tai, kas apie Dievą sakoma, atrodo nemoksliška ir nebetinkama mūsų laikams. Tapę nebegirdintys ar net kurti Dievo atžvilgiu, prarandame ir gebėjimą su juo kalbėtis, į jį kreiptis. Taip imame stokoti esmingai svarbaus suvokimo. Mūsų vidiniams jausmams iškyla pavojus sunykti. Netekus tokio suvokimo, drastiškai ir pavojingai susiaurėja mūsų santykis su tikrove, mūsų gyvenimo erdvė grėsmingai apribojama: nebegirdime nebylaus negimusiųjų ir silpnųjų šauksmo, negebame šeimoje ir darbo kolektyve išgirsti ir išklausyti kitą.

Evangelistas Morkus Jėzaus ištartu aramėjišku žodžiu „Efatá – Atsiverk!“ tiesiogiai įvesdina mus į tą įvykį, kuris nutiko prieš du tūkstančius metų pagonių krašte Dekapolyje, dabartinėje pietų Libano teritorijoje. Jėzus nori, kad išgydymas vyktų „nuošaliau nuo minios“ (Mk 7, 33). Jis, regis, taip elgiasi norėdamas, jog stebuklas liktų paslėptas nuo žmonių akių, idant nekiltų ribotų ar iškreiptų jo asmens aiškinimų. Sprendimas pasivedėti ligonį į šalį lemia, jog gydymo akimirką Jėzus ir kurčnebylis yra vienu du, susiję nepakartojamu ryšiu. Tačiau pagrindinis šio epizodo momentas yra tai, kad Jėzus tą akimirką ieško tiesioginio santykio su Tėvu. Rašoma, jog Jėzus „pažvelgė į dangų, atsiduso“ (Mk 7, 34). Ligoniui rodomas dėmesys, Jėzaus rūpinimasis juo susijęs su tvirta į Dievą kreipiamos maldos nuostata. Ir jo atodūsis nusakomas žodžiu, kuris Naujajame Testamente reiškia kokio nors stokojamo gėrio siekimą (plg. Rom 8, 23). Tad visas pasakojimas rodo, kad įsitraukimas į ligonio bėdą Jėzų kreipia į maldą. Dar kartą išnyra jo nepakartojamas santykis su Tėvu – jo kaip Viengimio Sūnaus tapatybė. Jame, per jo asmenį įgyvendinamas gydomasis ir gailestingas Dievo veikimas. Neatsitiktinai minios baigiamoji pastaba po stebuklo primena kūrinijos įvertinimą, aptinkamą Pradžios knygos pradžioje: „Jis visa gerai padarė!“ (Mk 7, 37; plg. Pr 1, 31).

Kas ten pasakoma ir padaroma nėra tolima praeitis: Jėzus tą patį naujai daro šiandien ir nuolatos. Krikšto apeigų pabaigoje prašoma: „Viešpats Jėzus Kristus, kuris padaro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba, tepadeda tau, kad nebūtum kurčias(-ia) Dievo žodžiui ir nebylys(-ė) jį garbinti.“ Vadinasi, per mūsų Krikštą Jėzus mus lygiai taip pat palytėjo ir ištarė: „Efatá – Atsiverk“, kad padarytų mus gebančius girdėti Dievą ir taip vėl padovanotų gebėjimą kalbėtis su Dievu. Tačiau tas vyksmas, Krikšto sakramentas, kaip toks, nėra magiškas. Krikštas atveria naują kelią. Juo esame įvesdinami į besiklausiančiųjų ir kalbančiųjų bendrystę – į bendrystę su pačiu Jėzumi, vieninteliu, mačiusiu Dievą ir todėl galėjusiu apie jį papasakoti (plg. Jn 1, 18). Per tikėjimą jis nori padaryti mus savojo įsiklausymo į Tėvą bei kalbėjimo su juo bendrininkais. Pakrikštytojo kelias turi tapti augimo procesu, kai bręstama gyvenimui su Dievu ir išmokstama kitaip žvelgti į žmones bei kūriniją. Šiam dvasiniam augimui būtent klausa yra svarbiausia iš penkių žmogaus pojūčių. Ausys pasirengusios priimti Dievo žodį tam, kad atsivertų tikėjimui: „Tikėjimas – iš klausymo” (Rom 10, 17).

Visa Izraelio tautos istorija paženklinta žodžio ir klausymosi: ne dviejų atskirtų veikimų, bet vienos tikrovės, vieno veiksmo, nes, pasak Emanuelio Levino († 1995), „kalbėti ir klausytis yra tik vienas dalykas”. Štai kodėl Biblijoje nuskambėjęs kvietimas yra pirmasis ir tikrasis Įstatymas: „Klausykis, Izraeli!“ (Įst 6, 4). Nusiteikimas klausytis yra esminė nestabmeldiška tikėjimo sąlyga. Šventojo Benedikto († 560) reguloje taip pat parašyta: „Klausykis!“ Nėra parašyta: „Matyk!“ Juk mokinio laikysena turi būti švelni ir dėmesinga Dievo žodžiui, kuris keičia gyvenimą ir žvilgsnį į pasaulį. Žodis, persmelkiantis „širdies ausis” (lot. in aure cordis), kaip sakė šv. Augustinas († 430) ir šv. Grigalius Didysis († 604).

Klausą reikia ugdyti. Triukšme ir decibelų šėlsme užmirštame, jog vienas didžiausių mūsų kultūros pokyčių pastaruoju laiku susijęs būtent su klausa. Šalia šiltnamio efekto ir nenormalios klimato kaitos reikėtų perspėti ir apie kitą aplinkos pasikeitimą – klausos užterštumą, galbūt mažiau veikiantį florą ir fauną, tačiau nešantį nenuspėjamas pasekmes žmogaus psichikos stabilumui. Palyginti su ankstesniais amžiais, kur tyla buvo norma, o triukšmas – išimtis, mūsų postmodernus laikmetis padarė radikalų posūkį: tyla tapo išimtis, o triukšmas – norma. Dekapolyje (triukšmingo didmiesčio simbolis, išvertus iš graikų kalbos reiškia „dešimt miestų“) kurčnebylis negali girdėti Jėzaus žodžių ir pradėti tikėjimo kelionės. Tad prieš suteikdamas jam kalbą ir klausą, Jėzus pasitraukia su juo į nuošalią vietą ir tyloje prabyla į jį jam suprantama kalba – gestų kalba: paliečia jo liežuvį ir ausis. Taip atstatoma bendrystė, asmeninis santykis. Ir pirmasis žodis, kurį kurčnebylis gali išgirsti, yra būtent išganymo žodis: „Efatá – Atsiverk!“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-08.pdf