Šiandienos Evangelijoje Jėzus atskleidžia mums amžinojo gyvenimo perspektyvą ir iškelia dvi sąlygas jam pasiekti: tikėti ir stiprintis Kristaus Kūnu ir Krauju.

Tarp daugelio Jėzaus klausytojų buvo taip pat žmonių iš jo tėviškės. Atvykėliai iš Nazareto negali priimti Jėzaus žodžių, kad jis atėjęs iš dangaus. Jo tėvynainiai geriau informuoti: nors Jėzus gimė ne jų mieste, bet jie pažįsta jo tėvą ir motiną, bent jau tariasi pažįstą. Jėzus jiems nesiaiškina, nesileidžia su jais į diskusiją. Jų prieštaravimas yra tik netikėjimo simptomas. Jėzus nesistengia gydyti simptomų, o nori užčiuopti tikrąją priežastį, kodėl jie netiki. Tikėjimo iniciatyva kyla iš Dievo. Žmogus negali ateiti pas Jėzų, jei Tėvas jo nepatraukia. Tačiau Dievas nesiima prievartos. Tik tas, kas klauso Tėvo balso, bylojančio per Senąjį Testamentą ir patį Jėzų, ateina pas jį.

Mes turime būti Dievo mokiniai nematydami savo Mokytojo. Tik Jėzus matė Tėvą ir atėjo pas mus. Jis yra vienintelis Dievo liudytojas. Jėzus dar kartą iškilmingai patvirtina: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums.“ Jis jaučia žmonių pasipriešinimą, kovoja su jų netikėjimu. Kas tiki, jau dabar turi amžinąjį gyvenimą. Kas tiki, jau yra pranokęs žemiškąjį mąstymą, išvadas ir įrodymus. Naujas, ypatingas ir kitoks pažinimas tikinčiajam atskleidžia naują gyvenimą.

Mes galime būti Dievo „patraukti“ ir „mokomi“ tik per Jėzų, kuris vienintelis regėjo Tėvą. Būti patrauktam taip pat reiškia būti perkeistam, įgyti dieviškąjį gyvenimą: „kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą“. Atvėręs klausytojų ausis ir širdis Jėzus toliau aiškina apie dangaus duoną. Praėjusį sekmadienį girdėjome, kad žmonės, išgirdę apie Dievo duoną, kuri nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę, ėmė prašyti: „Viešpatie, duok mums visuomet tos duonos!“ Jie dar nebuvo iki galo supratę radikaliai naujo Jėzaus mokymo. Šį kartą Jėzus leidžiasi dar giliau: „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.“ Kai jis anksčiau sakė: „Aš esu gyvybės duona“, šį teiginį galima buvo suprasti tik simboliškai. Dabar visiems turi būti aišku: už žmoniją jis atiduoda patį save. Jėzus kalba apie daugkartinį davimą. Tėvas duoda žmonijai Kristų kaip tikrą ir dvasinę duoną. Šie žodžiai siejami su Eucharistijos auka. Žodelis „už“ atskleidžia mintį, kad Jėzus aukojasi už pasaulį ir žmoniją.

Krikščionio gyvenimas panašus į kelionę. Sunkus ir ilgas kelias reikalauja gero vadovo, taip pat tinkamo maisto. Pranašo Elijo kelionės tikslas yra Horebo kalnas. Ant šio kalno Viešpats kažkada pasirodė Mozei, o Elijui apsireiškė vėjo dvelkime. Prieš kelionę pranašas valgo ir geria, po to turi jėgų eiti keturiasdešimt dienų ir naktų.

Elijas vienas iškiliausių pranašų. Tai buvo žmogus, nedaręs kompromisų, be baimės davęs pastabas Izraelio vadovams. Pranašas skelbė griežtą nuosprendį karaliui Ahabui, pasikėsinusiam į Naboto turtą ir gyvybę (1 Kar 21). Šis galingas vyras, kuris Siracido knygoje lyginamas su ugnimi (48, 1), šiandienos skaitinyje vaizduojamas apimtas žmogiškos baimės, depresijos. Jis gelbėjasi nuo moters rūstybės (1 Kar 19, 1–4). Dykumoje Elijas laukia mirties. Pranašas įsitaiso po medžiu, kuris gali simbolizuoti tiek gyvenimą, tiek mirtį (plg. Pr 2, 9; 3, 6–7; Jon 4, 6). Paguodos Dievas atnaujina Elijo jėgas ir pamaitina jį duona, iškepta ant žarijų. Žarijos yra nuskaistinimo simbolis, o vanduo – tyrumo ženklas. Dievas stiprina ir guodžia palūžusį Eliją.

Ir mes dažnai vidujai palūžtame. Gyvenimas kartais mums užneria tokią kilpą, kad atrodo, nebėra jokios išeities. Tačiau Elijo istorijoje staiga pasigirsta balsas: „Kelkis ir valgyk.“ Dievas jį sustiprina ir toliau veda ieškojimo keliu. Esame panašūs į Evangelijoje aprašomus izraelitus tuo, kad nuolat murmame. Murmame dėl darbo, kaimynų, vaikų, sutuoktinių, giminaičių. Visur įžvelgiame negatyvių dalykų, net Bažnyčioje ir netgi Dieve. Pasiduoti negatyvizmui yra lengva, net užkrečiama. Negatyvi mintis traukia kitą negatyvią mintį, negatyvus žmogus lengvai užkrečia kitą žmogų.

Apaštalas Paulius kalba apie būtinybę laikytis pozityvios nuostatos: „Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis. Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems.“ Kaip išlaikyti krikščionišką viltį ir nepasiduoti negatyvizmui? Tam reikalinga Dievo pagalba ir malonė. Turime gauti to ypatingo maisto gyvenimo kelionei. Angelo pamaitintas Elijas keliavo keturiasdešimt dienų ir naktų. Mes Eucharistijoje gauname tobulesnį maistą už Eliją.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-13-14.pdf