Autorius: KUN. DR. K. SCHULER 

Keturi žmonės švenčia prieškalėdį. Švenčia taip džiugiai ir nuoširdžiai, kad iš jų galime tik mokytis. Iš tų keturių  du dar negimę, tačiau tie negimusieji būsimajai šventei netgi svarbesni už tas dvi suaugusias moteris.

Apmąstymui surikiuokime tuos keturis asmenis pagal amžių. Iš jų vyriausia yra Elzbieta. Ji jau tikrai senyvo amžiaus. Nors niekas nebetikėjo, kad ji galėtų susilaukti įpėdinio, ji tampa motina. Ji anaiptol nėra sudžiūvusi, raukšlėta senutė, bet pilna gyvybės motina. Ji vienintelė iš tų keturių, pasak Luko, garsiai kalbėjusi. Ne vien kalbėjusi, o balsiai sušukusi  iš džiaugsmo, iš netikėtumo, iš susižavėjimo ir užsidegimo: “Iš kur man  ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?” (1, 43). Tas Aplankymas yra jai didžiulis prieškalėdinis džiaugsmas, dovana, ir ji širdingai priima tą dovaną: ją aplankė jos jauna giminaitė Marija, Išganytojo Motina, Dievo malonėmis apdovanotoji.

Nors senoji Elzbieta nepriklausė moterų emancipacijos sąjūdžiui, tačiau ji nevaržoma džiaugiasi, kad prieš ją stovi moteris, glaudžiausiai susijusi su Dievo įsikūnijimo slėpiniu: “Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų! (1, 42). Tai, kad Dievas pasirinko moterį, kelia jai džiaugsmą bei nuostabą. Iš džiaugsmo spindi jos akys, ji laiminga, aplink ją pilna jaukumo ir gėrio. Tokia yra Elžzbieta.

Antroji – tai Marija, jauna moteris ir jauna motina. Apie ją mes dažnai kalbame. Luko Evangelijoje pažymėta viena jos savybė, kurios mes kažkaip nesam pratę pabrėžti. Ji vaizduojama kaip ryžtinga, iniciatyvi moteris. Niekas jai neįsakinėja, nepatarinėja. Ji pati sugalvoja leistis į tolimą kelią iš Nazareto į Judėjos kalnyną. Jos žingsniai skubrūs, eisena tikslinga. Jokių ilgų dvejonių ir apmąstymų, jokių spėliojimų dėl galimų pavojų ar nuovargio. Maldingi Evangelijos aiškintojai paprastai pabrėžia mintį, jog Marija norėjusi padėti besilaukiančiai kūdikio senyvai giminaitei Elžzbietai. Galėjo būti ir taip. Tačiau labiau tikėtina, jog ji ėjo pas artimus žmones, trokšdama pasidalyti savo laime ir pasidžiaugti kitų laime. Marija žinojo, kad Elžzbieta – kita Dievo malonėmis apdovanota moteris – supras ją ir nuoširdžiai priims savo namuose. “Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elžzbietą”,– rašoma šios dienos Evangelijoje. Gerai pasakyta – tikrai taip ir buvo. Žinoma, dar būta ir apsikabinimų, džiūgavimų, širdžių atoliepio, žodžiu, tokių dalykų, kad nieko gražesnio nebeįmanoma įsivaizduoti.

Marija, eidama lankyti Elzbietos, nešėsi su savim neįkainojamos vertės dovaną – tai kūdikis jos įsčiose, Išganytojas, pasaulio šviesa. Kita dovana buvo ir dvasinis judviejų pokalbis, kurio pagrindinę mintį galima nusakyti taip: koks didelis vis dėlto yra Dievas! Jos galbūt dar nežinojo, ką joms teks iškentėti dėl to ypatingo apdovanojimo malonėmis, tačiau jos žinojo viena: Dievas su mumis. Jis yra arti. Tai yra Adventas.

Trečiasis asmuo pagal amžių yra Jonas, augantis Elzbietos įsčiose. Jis nekalba, bet sujuda, šokteli iš džiaugsmo. Maldingi aiškintojai rašo, kad jis atpažino Jėzų ir atidavė jam pagarbą, kad Jonui tuo metu buvo suteikta krikšto malonė. Ar būtinai tai turėjo būti stebuklas? Kūdikis buvo ištiktas didžiulio susijaudinimo ir atsiliepė į  jį pats dalyvaudamas tame džiaugsme. “Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose” (1, 44). Argi nesišypsojo tuo metu  Elžzbieta, tardama: ”pažvelk, Marija, ir kūdikis pajuto, kad Tu esi arti, ir jis dalyvauja mūsų džiaugsme?” Štai trys išganytieji, trys išlaisvintieji, trys kalėdinio džiaugsmo kupini žmonės.

Ketvirtasis – tai Jėzus, jau nešiojamas Marijos įsčiose. Šios dienos Evangelijos skaitinyje jis dar nieko nesako, net nejuda. Jis paprasčiausiai yra, ir tasai buvimas yra viso įvykio šerdis. Tačiau ir jam šį sekmadienį suteikiamas žodis. Tai skaitinys iš Laiško žydams, kuriame cituojama 39-oji psalmė: “paruošei man kūną <…> Štai ateinu vykdyti Tavo, o Dieve, valios”. Tėvo valia tas keturių ratelis išsiplečia. Į jį įsitraukiame ir mes visi: “O mano Siuntėjo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną” (Jn 6, 39).

Ir toks natūralus, atrodo, būtų mūsų atoliepis: kuo aš nusipelniau ir kaip tai atsitiko, kad mano Viešpats yra man toks geras?

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9722/722hom3.html