Šis Evangelijos epizodas – Morkaus pasakojimo apie Jėzaus viešąją tarnybą takoskyra. Pokalbis apie Jėzaus tapatybę vyksta Pilypo Cezarėjos apylinkėse, apie 32 km į šiaurę nuo Galilėjos ežero. Nuo 4 m. prieš Kr. iki 34 m. po Kr. ši teritorija priklausė tetrarcho Pilypo, Erodo Didžiojo sūnaus, jurisdikcijai. Pasak Morkaus, Jėzus savo klausimą ištarė „kelyje“. Kelias, apie kurį kalbama, veda į Jeruzalę kaip išganymo istorijos centrą, į vietą, kurioje turėjo išsipildyti Jėzaus kryžiaus bei prisikėlimo dalia ir kurioje po šių įvykių gimė Bažnyčia. Petro išpažinimas ir vėlesni Jėzaus žodžiai – šio kelio pradžia. Po skelbimo Galilėjoje tai esminė gairė – iškeliavimas kryžiaus link ir raginimas apsispręsti, mokinystę aiškiai atskiriant nuo besiklausančių, tačiau kartu nekeliaujančių žmonių, aiškiai padarant ją Jėzaus naujosios šeimos – būsimosios Bažnyčios pradžia. Šiai bendruomenei būdinga, kad ji su Jėzumi yra kelyje; be to, mokinių apsisprendimas eiti kartu su Jėzumi pagrįstas pažinimu – Jėzaus pažinimu, kartu jiems dovanojamas ir vienatinio Dievo pažinimas.

Dvejopas klausimas, ką apie jį mano žmonės ir kuo jį laiko mokiniai, suponuoja, jog, viena vertus, yra išorinis Jėzaus pažinimas, nebūtinai klaidingas, bet, šiaip ar taip, jo neužtenka, o jam priešpriešiais – gilesnis pažinimas, susijęs su mokinyste bei kelio bendryste ir galintis augti tik čia. Žmonės mano, kad Jėzus yra Jonas Krikštytojas arba Elijas, arba dar kuris nors pranašas. Šiems vaizdiniams bendra tai, kad Jėzus įrikiuojamas į pranašo kategoriją, kaip aiškinimo raktą siūlomą Izraelio tradicijoje. Šios nuomonės išreiškia didesnį ar mažesnį priartėjimą prie Jėzaus slėpinio. Nuo jų visiškai įmanoma eiti prie to, kas tikra, tačiau jos pačios nepasiekia to, kas iš tikrųjų yra Jėzus, nepasiekia jo naujovės. Aiškinimas remiasi praeitimi, tuo, kas visur pasitaiko ir yra galima, bet ne juo pačiu, ne jo nepakartojamumu. Šia prasme ir šiandien aptinkama šiek tiek su Kristumi susipažinusių, galbūt net moksliškai jį studijavusių, bet su juo kaip savitu ir visiškai kitonišku nesusitikusių žmonių nuomonė.

Mokiniai, priešingai, tiki, kad Jėzus yra Mesijas. Jėzus pripažįsta jų tapatinimą, bet griežtai įsako jiems neskelbti jo mesijinės misijos, idant ji nebūtų sujaukta su anuometine laukiamo politinio Mesijo samprata. Jėzaus Kristaus veidas iki galo atsiskleis ant kryžiaus, Velykų slėpinyje. Tik tada bus galima garsiai kalbėti apie jį kaip Mesiją, kai bus aišku, kad Kristus yra Nukryžiuotasis. Graikiškas žodis „Kristus“ (gr. Christòs) yra kilęs iš veiksmažodžio chríô – „patepti“: Kristus yra pateptasis, o kadangi balzamu būdavo tepami karaliai ir dvasininkai, jo reikšmę tiksliau gali perteikti žodis „pašventintas“. Hebrajiškai „pateptas, pašventintas“ yra mashiah, iš čia kilo žodis „Mesijas“. Iš bendrinio žodžio Naujajame Testamente „Kristus“ tampa tikriniu Jėzaus vardu, nes pirmųjų amžių bendruomenė jį laikė Izraelio laukiamu Mesiju. Pats Jėzus, pasak Morkaus, tai patvirtina žydų aukščiausiojo teismo taryboje: į vyriausiojo kunigo klausimą: „Ar tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus?“, jis atsakė: „Taip, Aš Esu“ (Mk 14, 61–62).

Kaip parašyta Apaštalų darbuose (11, 26), būtent Antiochijoje, dabartinėje Sirijos teritorijoje, Kristaus sekėjus pirmą kartą pagonys pavadino „krikščionimis“ (gr. christianoi), nes žydai juos vadino „nazariečiais“, o krikščionys vieni kitus vadindavo „mokiniais, broliais, šventaisiais“. Tai įvyko apie 45 m. po Kr. Romos istorikas ir biografas Gajus Svetonijus Trankvilas († apie 130), labiausiai pagarsėjęs veikalu „Cezarių gyvenimas“, lyg patvirtina Antiochijoje duotą apibrėžimą, tvirtindamas, jog jų įkvėpėjas buvo toks „Krestus“. Pirmajame Petro laiške „krikščionis“ jau yra garbingas vardas: „Bet jei nukenčia kaip krikščionis, tegul nesigėdija, o tegarbina šiuo vardu Dievą“ (1 Pt 4, 16).

Išties 70 m. po Kr., kai Morkus rašė šią Evangeliją, bendruomenės situacija nebuvo lengva. Buvo daug skausmo. Prieš šešerius metus, 64 m. po Kr., imperatorius Neronas paskelbė pirmą didžiulį persekiojimą ir išžudė daug krikščionių. 70 m. po Kr. prasideda persekiojimai Palestinoje, romėnai baigia sugriauti Jeruzalę. Kitose šalyse kyla nesutarimų tarp atsivertusių ir neatsivertusių į krikščionybę žydų. Didžiausiu sunkumu tampa Jėzaus kryžius. Žydų manymu, Nukryžiuotasis negalėjo būti tautos lauktasis Mesijas, nes Įstatymas skelbė, jog kiekvienas, kas kabo ant medžio, turi būti laikomas Dievo prakeiktuoju (plg. Iš 21, 22–23). Tačiau apaštalas Paulius, cituodamas šiuos žodžius Laiške galatams (3, 13), susieja juos su nukryžiuotuoju Išganytoju, kuris tapo prakeikimu, prisiimdamas mūsų prakeikimą – mūsų nuodėmes.

Tikėjimo į Jėzų, kaip į Kristų, kilmės vieta, t. y. krikščioniškojo tikėjimo apskritai vieta, yra kryžius. Mirties priežastį rodantis užrašas ant kryžiaus (plg. Jn 19, 19–22) paradoksaliai tapo „išpažinimu“, Jėzų laikančiu karaliumi (Mesiju, Kristumi), krikščioniškojo tikėjimo pradžios tašku. Šis Jėzus yra karalius, būdamas nukryžiuotas, nes jis įvykdo perversmą istorijoje ne kitus žudydamas, bet save atiduodamas kitiems. Jo kelias visose kartose yra ne žemiškos valdžios ir šlovės kelias, bet kryžiaus kelias. Tik tokiu būdu nuo laikino išganymo pereinama prie amžino išganymo, nuo dalinio išganymo, skirto vienai tautai, – prie visuotinio išganymo. Žinia, visais amžiais, taip pat ir šiandien, teisingą išpažinimą turintys krikščionys turi būti vis iš naujo mokomi Viešpaties, nes gan dažnai, pasivadinę Viešpatį į šalį, visomis savo gudrybėmis mėginame tam sutrukdyti. Todėl tenka pripažinti, kad Petro klaida vis pasikartoja istorijoje. Kai kurie Bažnyčios žmonės, net ir Petro įpėdiniai – popiežiai, elgėsi tam tikromis epochomis taip, lyg Dievo Karalystė būtų iš šio pasaulio ir turėtų būti įtvirtinta ginklu, užuot ėję kantrumo, gėrio ir, jeigu reikia, kankinystės – savęs atidavimo keliu.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-08.pdf