„Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę.“ Brangūs broliai ir seserys! Mes žinome, kad nuo amžinybės, dar prieš pasaulio sukūrimą, Dievas Tėvas paskyrė mus tapti įvaikiais jo vieninteliame mylimajame Sūnuje.

Nuo pat pradžios dangaus karalystė mums yra paruošta. Visi žmonės yra pašaukti įžengti į ją. Amžinoji ugnis yra prirengta ne mums, bet tik šėtonui ir jo angelams, dvasinėms būtybėms, kurios pradžioje puikybe ir pavydu atmetė Dievo, kuris nusprendė pakviesti žmoniją dalyvauti jo gyvenime, užmojį.

Nuo pasaulio sukūrimo numatyta karalystė yra statoma po truputį per žmonijos istoriją iki laikų pabaigos, kai visi Dievo vaikai bus surinkti dangiškoje Jeruzalėje. Pasaulio istorijos pradžioje žmogaus nuodėmė sustabdė karalystės kūrimą. Todėl Dievo Sūnus tapo ir Žmogaus Sūnumi. Dėl įsikūnijimo ir atpirkimo slėpinio Jis yra tapęs tarnu ir karaliumi, avinėliu ir piemeniu, auka ir kunigu. Jis ateina sutikti kiekvieną žmogų, susitapatina su kiekvienu jo silpnume, kančioje ir varge. Jo tikslas – atkurti kiekvieną pagal prarastą Dievo paveikslą, įkvėpti kiekvienam broliškos meilės ir gailestingumo dvasią.

Žmogaus Sūnus ateina pas kiekvieną iš mūsų, kviečia visus žmones be išimties tapti jo avimis, tačiau, sugrįžęs pasaulio pabaigoje, jis atskirs avis nuo ožių! Kodėl taip yra, kad kai kurie gali tapti ožiais ir todėl netinkami amžinajam gyvenimui? Kodėl avys bus priimtos ir ožiai atmesti? Iš pirmo žvilgsnio tai suprasti sunku. Senajame Testamente ožiai nėra nešvarūs gyvuliai, kaip antai kiaulės, kurių žydai nei valgė, nei aukojo Dievui ir kurios neretai simbolizavo kūno aistrų nesusitvardymą. Ožys pagal Įstatymą švarus, kaip ir avis. Šventyklos kulte avys ir ožiai buvo laikomi beveik lygiaverčiai.

Švenčiant Velykų vakarienę, ožys galėjo pakeisti avinėlį. Tačiau čia, Evangelijoje, avys ir ožiai simbolizuoja dvi priešingas žmonių dvasines būkles Paskutiniame teisme. Avys paprastai laikomos silpnesnėmis. Jos trapios, baikščios ir gerai žino, kad joms nuolat reikia globos, priežiūros ir gydymo. Dėl to jos mielai prisiriša prie piemens, seka paskui jį visur, kur tik jis eina. Šitaip jos simbolizuoja Kristaus mokinių priklausomybę ir klusnumą. O ožiai yra savarankiškesni.

Jie nebijo klajoti atskirai po kalnus. Atrodo, kad Palestinoje nakties metu jie buvo paliekami lauke be priežiūros, nereikėjo jų uždaryti tvarte. Tad atrodo, kad ožiai – stipresni gyvuliai, geriau prisitaikantys prie aplinkos. Tačiau čia šie tariami privalumai parodo veikiau nepriklausomybės dvasią, neklusnumą, egoizmą, meilės stoką ir nejautrumą artimo kančios atžvilgiu. Šios sielos nuostatos yra žymiai pavojingesnės negu kiaulių simbolizuotos kūniškų aistrų nuodėmės. Suvedžioti savo aistrų paprastai yra silpni žmonės. Dažnai atsitinka, kad pati silpnybė galų gale skatina juos atsiversti ir šauktis Viešpaties, kuris trokšta juos išgydyti ir apvalyti.

O tie, kurie yra užsidarę savo egoizme ir nejautrume, gali tapti visiškai neprieinami Dievo malonei. Tikrosios Dievo avys yra tos, kurios mielai priima Viešpaties rūpestį ir gydymą ir sutinka būti Dievo gailestingosios meilės keičiami. Šį pokytį įrodo tai, kad jie ima elgtis taip, kaip jų mokytojas Jėzus: tarnauja ir padeda visokiais būdais silpnesniems savo broliams ir seserims, kurie stokoja arba kenčia. Jie atidžiai kreipia savo širdies žvilgsnį į kiekvieną asmenį, kad galėtų suvokti ir patenkinti šių tikruosius poreikius. Jie duoda kitiems ne tik kūno, bet dar daugiau – sielos ir širdies maisto: guodžia, drąsina, siūlo draugystę, pataria ir liudija tiesą. Jų galutinis tikslas – atvesti visus prie Kristaus, gyvojo vandens ir amžinojo gyvenimo šaltino. Mūsų palyginime apie Paskutinį teismą teisėjo egzamino sąrašas, pakartotas teisiesiems ir neteisiesiems, atrodo nuobodus ir varginantis.

Žmogaus Sūnus smulkiai klausia apie kiekvieną konkrečią situaciją tarsi sakydamas: atsimink tą akimirką, kai aš buvau išalkęs ir tu mane pavalgydinai (arba nepavalgydinai), tą akimirką, kai buvau ištroškęs ir tu mane pagirdei (arba nepagirdei) ir taip toliau. Įdomu pastebėti, kad teisieji atsako nustebę, nes jie padarė gera kitam žmogui iš meilės. O dabar jie nustebinti, sužinoję, kad jie tada aptarnavo patį Viešpatį vargšo žmogaus asmenyje. Pasmerktieji atsako teisėjui kitaip. Jie skubiai ir nekantriai apibendrina teisėjo sąrašą, tarsi būgštautų, jog bus palaikyti neišmanėliais: „Kada mes matėme tave, alkaną, ištroškusį, keleivį, nuogą, ligonį ar kalinį?“ Aišku, kad jie puikiai išmano savo katekizmą ir savas teorijas.

Kai kurie iš jų galėtų tikriausiai parašyti ištisas knygas apie tai, kaip išgelbėti žmoniją arba kaip „pagerinti masių būklę“. Bet jie lieka akli ir visiškai abejingi savo artimų brolių konkretiems poreikiams. Todėl, brangūs broliai ir seserys, mylėkime ne tik teoriškais žodžiais ir mintimis, bet veiksmais ir tiesa. Nuolankiai prisidėkime prie tiesos, gyvybės, šventumo, malonės, teisingumo, meilės ir taikos – Dievo karalystės kūrimo žemėje, kad galėtume su visomis Kristaus avimis, visais Dievo vaikais, pasiekti amžinojo gyvenimo džiaugsmą. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/323-homilija-kristus-%E2%80%93-visatos-valdovas-2014-a.html