Šiandien liturgija sujungia karališką Kristaus triumfą ir jį pažeminančią siaubingą kančią. Iš vienos pusės iškilmingas Jėzaus sutikimas, iš kitos pusės – tos pačios minios pasmerkimas.

Paprastai sekmadieniais galima surasti bendrą temą, kaip raudona gija jungiančią visus skaitinius, o šiandien tai padaryti yra sunkiau. Tačiau būtent šiandien galima rasti atsakymus į svarbius mūsų gyvenimo klausimus. Pavyzdžiui, Kristaus prašymas, kad kančios taurė praeitų pro šalį, atskleidžia, jog nuo kančios ir skausmo neapsaugotas net pats Dievas. Tai reiškia, jog kančia ir skausmas yra sudėtinė žmogaus istorijos dalis, kuomet atsiskleidžia žmogiškosios būties trapumas, netobulumas ir laikinumas. Kita vertus, kančia turi savo nepaprastą vertę: žmogus atskleidžia daugiau savo dvasinę nei fizinę vertę. Kančia žmogų sujungia su Jėzaus Kristaus atperkamuoju darbu. Tačiau Kristaus Kančios istorija mums užduoda provokuojantį klausimą: kaip galima tikėti Dievą, kuris nenugali žmogiškojo prievartos mechanizmo? Kaip galima tikėti tą, kuris miršta atstumtas, išduotas ir nukryžiuotas?

Brangūs tikintieji, Jėzaus kelią nuo Alyvų kalno iki Kalvarijos mes galėsime iki galo suprasti tik tuomet, jeigu mūsų širdyje bus tvirtas tikėjimas. Jėzus ant kryžiaus neišgelbsti pats savęs, nes jis nori savo kančia išgelbėti mus visus. Jis moko savo mokinius: „Kas stengsis išsaugoti savo gyvybę, tas ją pražudys, o kas ją pražudys, tas ją atgaivins“ (Lk 17, 33). Jis taip pat akcentuoja svarbų dalyką: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24).

Jėzus ant kryžiaus, pasmerktas ir atstumtas, tampa mums pats artimiausias, jis patraukia mus visus prie savęs. Jėzaus ištikimybė dangaus Tėvui yra raktas suprasti, kokia didelė žmogaus niekšybės paslaptis. Mes visi turime didžiulį kalną savo nuodėmių ir išdavysčių. Kartais mes kaip apaštalas Petras išsiginame Jėzaus, kitą kartą – jį kaip Judas išduodame. Mąstydami apie Jėzaus mirtį ant kryžiaus, atnešančią mums išganymą, suprasime, jog Jėzus kentėjo ir už kiekvieno iš mūsų nuodėmes, taigi ir mums gali būti atleista, ir mes prisikelsime iš numirusių. Tuomet ramybė ir džiaugsmas bus mūsų patys didžiausi svečiai sulaukus Velykų. Ir Jėzaus Kristaus kančia ir mirtis neatrodys bejėgiškas silpnumas, bet nepaprastai didinga Dievo Sūnaus dovana mums. „Kristaus kryžius yra Dievo meilės mums garantija“, – sako palaimintoji Trejybės Elzbieta.

Šiandien mūsų keliai sulinksta prieš Kristaus kryžių ne dėl apeigų ar apgaulingo nusižeminimo, esame sukrėsti didžios Dievo meilės mums akivaizdoje. Kryžiaus akivaizdoje ne vienas žmogus pašiurpsta. Kas galėjo sugalvoti tokį sadistinį kankinimą? Kur žmogiškasis teisingumas, leidžiantis žmogui taip ilgai kankintis prikaltam prie kryžiaus? Atsakymas: romėnai. Jų manymu, tokia bausmė yra pati tinkamiausia vergams. Jėzus, Tikėjimo, Meilės ir Vilties vergas, kentėjo ant kryžiaus, nes tarnavo kiekvienam žmogui. Taip, brangūs tikintieji, mums nepatinka kryžiai, mums nepatinka, kai mus kankina. Tačiau, žvelgdami į žmonijos išrastas ir sukurtas blogybes, matome, jog ir šiandien tamsioje pasaulio padangėje savo kraupius šešėlius ant žemės meta kiti, mūsų kasdien statomi kryžiai – rafinuotų kankinimų, vaikų ir moterų išnaudojimo, nekaltai įkalintų ir pasmerktų žmonių kryžiai. Tai dėl civilinės valdžios neįžvalgumo ir godumo kylantys badą, nedarbą, skurdą kenčiančių žmonių kryžiai. Tai narkomanijos ir alkoholizmo kryžiai. Pagalvokime ir apie kryžius, kuriuos mes kitiems pastatėme – aš, tu, visi mes. Kai egoistiškai galvojome, jog esame pasaulio centras, o visi kiti niekas. Tai kryžiai mano nepadarytų darbų, kuriuos suverčiu bendradarbiams ant pečių. Mano išdidumo ir puikybės kryžiai, kuriais slegiu savo namiškius ir draugus. Man nepatinka, kai mane kala prie kryžiaus, tačiau net nesusimąstau, kai kryžiuoju aplinkinius žmones savo ydų vinimis.

Kodėl taip yra? Todėl kad pasauliui labiau patiko plėšiko Barabo kaimynystė nei Jėzaus svečiavimasis. „Ne šitą, bet Barabą!“ (Jn 18, 40). Barabo paleidimas yra viena iš didžiausių žmonijos tragedijos priežasčių: paleistas į laisvę blogis atnešė aibę kančių. Jei iki Kristaus žmonija ir buvo suskilusi, tai po Golgotos įvyko esminis pasidalijimas – kas už Kristaus karalystę, o kas prieš. Vieniems Kristaus kryžius tapo papiktinimu ir kvailybe, kitiems – didžiosios vilties ženklu. Pasaulyje viskas vyksta taip, kaip išpranašavo Kristus: brolis išduoda brolį, tėvas – sūnų, bailys – Tėvynę, silpnadvasis – tikėjimą. Pasaulis mūsų nekenčia dėl Kristaus vardo.

Jėzus nori, kad aš, įsižiūrėjęs į jo kryžių, pamatyčiau žmonių skausmo ir kančios kryžius, kai jie dešimtis metų kenčia prikalti prie ligos patalo, prie invalido vežimėlio, prie savo neįgalumo. Jėzus nori, kad žmonių kančioje atpažintume Jį. Kad pamatytume, kokią karčią vienatvę jie išgyvena.

Džiugu šiandien matyti žmonių nesutalpinančias šventoves. Verbų sekmadienis yra mūsų tikėjimo mitingas, mūsų tikėjimo džiaugsmingoji diena, į kurią atėjome kupini vilčių, jog mes patys ir mūsų gyvenimas tapsime geresni.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-02.pdf