Brangūs broliai ir seserys, ką tik girdėta Evangelijos pagal Luką ištrauka yra viena gražiausių Šventojo Rašto vietų. Šis Kristaus ankstyvo gyvenimo epizodas yra sudabartinamas šiandienine liturgija. Pagal tradiciją, vasario antrosios šventė, 40 dienų po Kalėdų, turi tris labai reikšmingus pavadinimus: Marijos Apsivalymas, Kristaus Paaukojimas arba Atnešimas į Šventyklą ir Susitikimas su Viešpačiu. Savo pasakojimo pradžioje Lukas mini ir Marijos apsivalymą, ir Jėzaus paaukojimą.

Po to jis aprašo Simeono ir Onos jaudinantį susitikimą su Kristumi. Pagal Senojo Testamento Įstatymą, pagimdžiusi berniuką moteris buvo laikoma ritualiai nešvari 40 dienų. Per šį laiką ji negalėjo liesti nieko, kas šventa, nei eiti į Viešpaties šventyklą. Pasibaigus 40 (keturiasdešimčiai) dienų, ji turėjo atnešti avinėlį deginamajai aukai kartu su balandžiu arba purpleliu aukai už nuodėmę. Vietoj avinėlio neturtingos šeimos galėjo aukoti tik du balandžius arba purplelius. Kita vertus, kiekvienas pirmagimis buvo laikomas šventas, tai reiškia, kad jis priklausė tik Viešpačiui ir turėjo būti jam paaukotas. Pirmagimiai gyvuliai buvo atiduoti deginamajai aukai, o žmonių vaikai turėjo būti išpirkti.

Tai, be abejo, primindavo pirmąją Velykų naktį, kai egiptiečių pirmagimiai žuvo, o hebrajų vaikai buvo apsaugoti paaukoto avinėlio kraujo. Marija ir Juozapas atneša Jėzų į Šventyklą. Gali atrodyti, kad jų vienintelis tikslas buvo paklusti Mozės įstatymo nurodymams. Šias nuorodas jie įvykdė, tačiau tą dieną jos įgavo naują prasmę, susietą su Kristaus slėpiniais. Marijai nereikėjo kūniško apsivalymo, nes būdama mergelė ji pagimdė Šventąjį Dievo Sūnų, kuris per ją ateidamas į pasaulį nepanaikino jos mergystės, bet ją pašventino. Nepaisant to, Marija norėjo pasielgti, kaip visos pamaldžios moterys Izraelyje.

Ji aukojo ne avinėlį, bet paprastą neturtingų žmonių auką – balandžiuką. Tačiau ji atnešė į šventyklą ir savo sūnų. Tai buvo pranašiškas gestas, nes Mozės įstatymas jokiu būdu nereikalavo pirmagimį atnešti į šventyklą – jis tik turėjo būti išpirktas. Tačiau Jėzui nereikėjo išpirkimo. Jis yra tikrasis Dievo Avinėlis, kuris panaikino pasaulio nuodėmę. Jo atnešimas į Dievo šventyklą jau yra jo išganingos ant kryžiaus aukos simbolis. Simeonas kartu su pranaše Ona puikiai paaiškino Marijos aukojimo prasmę.

Šventosios Dvasios paskatintas Simeonas atėjo į šventyklą susitikti su Jėzumi ir jo tėvais. Dėl tikėjimo ir pranašystės šviesos jis galėjo atpažinti šiame neturtingos šeimos kūdikyje ne tik Dievo tautos karalių ir Mesiją, Izraelio garbę, bet ir visų tautų šviesą, Dievo Tėvo tobulą paveikslą ir apreiškėją. Teisusis „Viešpaties varguolis“ puikiai suprato, kad Izraelio tauta buvo išrinkta ne tam, kad ji viena atskirai naudotųsi Dievo įsūnystės malone, bet kad per ją, per jos Mesiją, išgelbėjimo šviesa pasiektų visą pasaulį.

Be to, Simeonas jau matė Kristuje Viešpaties kenčiantį tarną, kuris bus prieštaravimo ženklu Izraelyje. Iš tikrųjų Jėzus bus dalies tautos atmestas, jis bus pasmerktas mirties bausme ir nukryžiuotas, ir pati Marija kentės su juo ir užjaus, tarsi jos širdis būtų perverta kalaviju. Šitaip Jėzus pasiaukos už pasaulio gyvybę ir Marija bendradarbiaus su juo išganymo darbe. Simeono pranašystė Marijos neišgąsdino, priešingai, kartu su Juozapu ji stebėjosi tuo, kas buvo kalbama, tyliai ir džiaugsmingai sutikdama visuose dalykuose atlikti Dievo valią. Susitikimas su Simeonu buvo tarsi jos, nekaltosios Marijos, širdies apvalymas arba praplėtimas.

Nes iki šiol Šventoji Mergelė buvo prisirišusi prie kūdikėlio Jėzaus, mylėdama jį kaip savo Sūnų ir Dievą bei jam tarnaudama visomis savo jėgomis. O dabar ji ima suprasti, kad jos širdies meilė turės apimti visus žmones, už kuriuos Jėzus paaukos savo gyvybę ant kryžiaus. Broliai ir seserys, kaip Simeonas ir Ona mes esame kviečiami sutikti Kristų šiandien ir kiekvieną dieną jo Mišių aukoje, joje atpažinti jį kaip mūsų Dievą ir Išganytoją ir semti iš jo gailestingumą bei malonę sau ir visiems žmonėms.

Kaip Mergelė Marija ir šventasis Juozapas mes esame raginami praplėsti savo širdies erdvę, kad joje tilptų ne tik mūsų asmeniniai troškimai ir rūpesčiai, bet ir visas Dievo išganymo planas. Laikydami savo rankose uždegtas žvakes, kurios apšvies mūsų mirusiųjų karstus ir kurios simbolizuoja mūsų tikėjimą Kristaus prisikėlimu bei mūsų amžinojo gyvenimo viltį, mes galime kartu su Jėzumi aukoti savo kūnus ir savo gyvybę kaip šventą Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą.

Pakartokime ir apmąstykime šių Mišių gražią pradžios maldą: Visagali amžinasis Dieve, nuolankiai maldaujame tavo didybę: kaip vienatinis tavo Sūnus, žmogiškąjį kūną priėmęs, šiandien yra paaukotas šventykloje, taip ir mums leisk tyromis širdimis tau pasiaukoti. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/435-kristaus-paaukojimas-grabny%C4%8Dios-homilija.html