Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS

Kosminė ostija

Įsivaizduokime, kad mažutė balta ostija, padėta ant patenos Mišių aukai, auga ir didėja. Ji plečiasi iki visatos ribų. Jos skaidrus baltumas viską apgaubia, tačiau nepanaikina tų dalykų bruožų. Galiausiai visa visata atrodo kaip didžiulė ostija. Pasaulis ant visatos altoriaus aukojamas Kūrėjui.

Ar vaizduotė ne per daug įsisiūbavo? Tokiai galvosenai rastume bendramintį – didįjį Teilhardą de Chardiną. Jis tikėjo Eucharistijos plitimu. Eucharistijos slėpinyje esantis Kristus plinta į begalybę. Per savo meilę ir veiksmingą buvimą Eucharistijoje Kristus sutelkia vienijančią galią, palaikančią visatos vienybę.
 

Pauliaus mintis

Nuostabus panašumas sieja apaštalo Pauliaus ir Teilhardo de Chardino mintį. Juos vienija kosminio Kristaus idėja. Tiesa, šv. Paulius neregėjo į begalybę plintančios Ostijos, tačiau jo suvokiamas Kristaus Kūnas auga ir statydinasi. Atspirties taškas šiai minčiai buvo fizinis Kristaus kūnas. Paulius gyvendamas žemėje nematė ir nelytėjo šio kūno. Regėjime jam pasirodė jau prisikėlęs ir pašlovintas Kristus. Paulius taip pat pažino Kristų jo Eucharistiniame Kūne; jis perėmė šį tikėjimą iš ankstyvosios tradicijos ir perdavė kitiems įtikėjusiems. Jis turbūt pirmasis užrašė šią tradiciją: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas”. Jis pavadino Bažnyčią (mistiniu) Kristaus Kūnu. Kūno sąvoka yra Pauliaus teologijos raktas. Paulius matė, kaip ši idėja, Bažnyčiai plečiantis po visą pasaulį, virsta tikrove.
 

Kūnas – asmuo

Mūsų laikais kūno sąvoka neapima to, ką įžvelgia kūne biblinė tradicija. Pagal Biblijos kalbą, kūnas yra Dievo sutvertas ir skirtas Dievui. Žydų mąstysenoje žmogus susietas su Dievu. Žmogus yra Dievo kūrinys. Žydai, kalbėdami apie kūną, netapatino jo tik su „kūniškuoju” kūnu. Pastarasis ženklina žmogaus skirtybę nuo Dievo, jo silpnumą ir mirtingumą. Žmogus savo kūniškajame būvyje išgyvena tuos pačius fizinius poreikius, reikalauja maisto ir būsto, kaip ir tie penki tūkstančiai, kurie sekė Jėzų ir klausėsi jo iki vėlaus vakaro.

Paprastai susitikę savo draugus ar pažįstamus, mes nesiimame filosofiškai skirti jų kūnų ir sielų. Kūno ir asmens vienovė, kurią matau priešais, man yra tiesiog tu. Taip į žmogaus kūną žiūrėjo ir žydai. Kūno dėka žmogus tiesiog yra, tai artimiausia mūsiškei asmens sąvokai. Kūnas veikiau vienija žmones tarpusavyje, negu skiria juos į atskirus individus. Kūnas suvienija visas tautas, nepaisant jų bruožų bei ypatybių, į vieną gyvenimą. Hebraiškoji kūno idėja padeda mums geriau suprasti ir įvertinti pauliškąją Kristaus kūno sąvoką.
 

Kristus ir jo kūnas

Pagal Pauliaus mintį, Kristaus kūnas tapatinamas su pačiu Kristumi. Jis reiškia tai, ką Kristus padarė už mus ir ką jis padarys mumyse. Jo gyvenimo įvykiai iš tolimos praeities tebėra jo kūne ir keičia mūsų šiandienos gyvenimus. Kristaus kūną galima paaiškinti kūniškai, kaip įsikūnijusio Viešpaties gyvenimo ir asmens išplėtimą už mirties, prisikėlimo ir žengimo į dangų ribų. Kristus pasakęs, „tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas”, atiduoda mums save, savo gyvenimą ir asmenybę. Krikščionių bendruomenė, maitindamasi jo kūnu ir krauju, tampa prisikėlusio Kristaus gyvenimu ir asmenybe.

Ar šventasis Paulius minėtuosius Kristaus žodžius priėmė kaip tikrovę? Jo suvokimo tikroviškumu įsitikiname prisiminę jo atsivertimo momentą. Kaip žinome, prieš atsivertimą Paulius buvo svetimas krikščionims ir persekiojo juos. Kai Kristus pasirodė ir paklausė: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?” – Paulius išgirdo: – „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji” (Apd 9, 4,5). Nuo tos dienos Paulius nebegalėjo žvelgti į krikščionių akis, neregėdamas jose Kristaus.
 

Kristuje

Mes, krikščionys, taip tikrai ir pažodine prasme esame Kristaus kūno nariai, jog visa, kas praeityje yra atsitikę per šį kūną ir jame, pasikartoja irdabar. Krikščionys sudaro prisikėlusio Kristaus asmens kūną visa konkrečia tikrove. Kristuje mes gyvename, veikiame, mirštame ir keliamės. Visi kartu turime bendrą gyvenimą jo kūne. Jei Bažnyčią suvokiame tik kaip grupę, draugiją ar bendruomenę, mums trūksta tikrojo realizmo. Paulius kalba ne apie krikščionių kūną, bet apie Kristaus kūną. Kiekvienas iš mūsų esame kūnas tiek, kiek kiekvienas iš mūsų esame to paties Asmens ir Gyvenimo kūniškas papildymas ir išplėtimas.

Mes daugelis išreiškiame vieną Kristų. Esame Kristuje tiek, kiek jo gyvenimas yra mumyse. Mes esame drauge su juo, jo kūno nariai, ne kaip akmens skeveldros maiše, bet kaip šakelės medyje. Esame arba įskiepyti Kristuje, arba nugenėti.

Taigi Eucharistinis sambūris yra Kristaus kūnas. Kristaus pilnatvė liejasi į jo kūną, dalijamą tarp mūsų.
 

Parengta pagal kun. dr. Joseph Fichtner OSC

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9810/810hom2.html