Brangūs Broliai ir Seserys, šiandien mes išgyvename dvi paskutines Viešpaties Jėzaus keliones šioje žemėje. Pirmoji buvo lengva ir džiaugsminga, patraukusi daug sekėjų. Antroji – sunki, net be galo skausminga, atlikta vien tik Jėzaus. Iškilmingas įžengimas į Jeruzalę, kurį mes sudabartinome liturgijos pradžioje, įvyko didelio entuziazmo bei vilties atmosferoje. Po ilgio laiko, kai Jėzus drausdavo visiems skelbti, kad jis yra Mesijas, Viešpats pagaliau ėmė atvirai reikštis Izraelio pateptuoju Karaliumi ir leisti kitiems tai viešai pripažinti.

Kai pasiekus kelionės galą Jeruzalės šventykloje vaikai ėmė sveikinti Viešpatį šaukdami: „Osana Dovydo Sūnui“, Jėzus tai patvirtino ir gynė juos. Papiktintų kunigų ir Rašto aiškintojų akivaizdoje, jis panaudojo aštuntosios psalmės žodžius: „Iš vaikų ir kūdikių lūpų parengei sau gyvių“. Tą akimirką mokiniai galėjo pamanyti, kad pranašų pažadėta mesijinė Karalystė bus pagaliau pergalingai įkurta žemėje.

Tačiau gali atrodyti, kad po kelių dienų skausmingi Didžiosios Savaitės įvykiai, kuriuos mes ką tik išgyvenome klausydami Mato Evangelijos ilgo Kristaus kančios pasakojimo, sudrumstė šią vilties atmosferą ir visiškai sunaikino mokinių lūkesčius. Po Judo išdavystės, Kristus buvo suimtas, mokinių apleistas, aukštųjų kunigų bei tautos seniūnų pasmerktas mirčiai.

Liaudies balsas, kuris neseniai džiaugsmingai pripažino Jėzų Dovydo Sūnumi, ėmė garsiai reikalauti jo nukryžiavimo, prašydamas, kad jo vietoje būtų paleistas žmogžudys Barabas. Pilotas, kuris paskatintas savo jautrios bei išmintingos žmonos, norėjo Jėzų paleisti, galu gale ciniškai nusprendė atiduoti jį į kareivių, kurie jį žiauriai nuplakė, pasityčiojo ir nukryžiavo, rankas. Savo mirties akimirką Kristus buvo visiškai vienas. Jis jautėsi ne tik visų žmonių, bet ir savo Tėvo apleistas.

Svarstant visa tai, ar neatrodo, kad Jėzaus įžengimas į Jeruzalę Verbų Sekmadienį buvo tik apgaulinga, tuščiavidurė pergalė, vedusį Jėzų ir jo mokinius į aklavietę, nesėkmę ir tragediją? Žinoma, kad ne! Nuo įžengimo į Jeruzalę iki kryžiaus mirties, Kristus viską valdė laisvai bei sąmoningai atlikdamas savo Tėvo valią. Viešpats įžengė į Jeruzalę jodamas ne ant žirgo kaip galingas karys, bet ant asilaičio, parodydamas, kad jis yra švelnus, nuolankios širdies Karalius, kuris turi atiduoti savo gyvybę už tautą.

Žiūrėdami į jį Verbų Sekmadienį mokiniai ir Jeruzalės gyventojai buvo apimti tikros Dievo vaikų dvasios. Jie nuoširdžiai šlovino Kristų, jausdami, kad jis atėjęs visam laikui įsteigti Dievo karalystę jų tarpe. Tačiau jie dar negalėjo suprasti, kad norėdamas mus išgelbėti ir vesti į amžiną bendrystę su Tėvu, Mesijas turėjo pirmas eiti kančios keliu, iki dugno išgerti nuodėmės skausmingų pasekmių taurę ir paaukoti savo gyvybę ant kryžiaus.

 Iš tiktųjų Jėzaus kančia nebuvo jam nei nesėkmė nei tragedija. Atvirkščiai, tai buvo kelias, kuriuo jis mus vedė į pergalę ir į Dievo karalystės garbę. Kristaus kančia pilnai apreiškė ir išgydė mūsų tragediją – mūsų nuodėmę. Dėl to mes neturime teisti Kristaus amžininkų, kurie įvairiais būdais prisidėjo prie jo nukryžiavimo. Pats Jėzus, kuris pažino kiekvieno žmogaus širdį, tarsi pateisino juos visus sakydamas: “Tėve, atleisk jiems, ne jie nežino ką daro.“

Savaime suprantama, kad kai kurie praėjusių amžių krikščionys, su neapykanta kaltindami vien tik žydus dėl Kristaus mirties ir siekdami visokiais būdais jiems keršyti, stipriai prieštaravo tikrąjai evangelijos dvasiai! O mes laikykime save teistinais arba smerktinais dėl visko blogo, kuris ištiko Kristų: dėl Petro ir kitų mokinių bailumo, Jeruzalės minios nepastovumo, kunigų aklumo, Piloto cinizmo ir Judo išdavystės.

Kristaus kančios metu, tie žmonės buvo tarsi mūsų ir visos žmonijos atstovai. Jeigu tuomet būtume buvę jų vietoje, labai tikėtina, kad būtume pasielgę kaip ir jie. Piloto akivaizdoje mūsų nuodėmės šaukė garsiau nei Jeruzalės gyventojų balsai sakydami: „Ant kryžiaus jį“. Mes su žydų minia atsakėme Pilotui apie Kristaus nekaltumą: „Tekrinta jo kraujas ant mūsų ir ant mūsų vaikų“.Pradžios tai buvo tik beprotiškas prakeiksmas. Bet Viešpaties gailestingumas greit pavertė jį nuostabia pranašyste.

Taip brangūs broliai ir seseris, jei mes keliame su meile ir dėkingumu savo tikėjimo akis į dieviškąjį nukryžiuotąjį, kaip tai darė šimtininkas, kareiviai ir šventosios moteris tuoj pat po Viešpaties mirties ir žydų minios Sėkminių dieną, Kristaus kraujas kris ant mūsų kaip palaima ir kaip amžinojo gyvenimo šaltinis. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/238-kristaus-kan%C4%8Dios-%E2%80%93-verb%C5%B3-sekmadienis.html