Žiniasklaidos vaizduojamame pasaulio horizonte sklando niūrūs krizės debesys. Dar grėsmingesnės ateities prognozės: artimiausiu metu padėtis tik blogės. Laimei, krikščionys turi ne šį vienintelį atskaitos tašką. Tėvų ar senelių pasakojimuose atgimsta Kalėdų šventės karo metais, Sibiro tremtyje, sovietmečiu daugiabučiuose užuolaidomis slapstantis nuo kolektyvizmo ideologijos. Dėl tylaus Kalėdų džiaugsmo ir vilties tenka kovoti dvasinę kovą.

Iš pažiūros šventiškame ir džiaugsmingame Luko evangelijos pasakojime galime įžvelgti ir kovos aprašymą. Įžengiame į mūšio lauką. Vienai kariuomenės pusei vadovauja ciesorius. Jis valdo, leidžia įsakymus, priverčia. Toks yra įprastinis ciesoriaus santykis su gyvenimu ir pasauliu. Kitoje pusėje kovoja Viešpaties kariauna. Kovos taktika visiškai neįprasta, nekaringa. Tą naktį Dievas prabyla į pasaulį visiškai nauju stiliumi. Dievas tiesiog apreiškia, paskelbia ir siūlo pasirinkimo ir laisvės kelią. Jis skelbia didį džiaugsmą ir sako: „Nebijokite!“ Ciesorius stengiasi surašyti gyventojus visame jam pavaldžiame ir pažįstamame pasaulyje. O Dievas apsireiškia visoms tautoms ir kiekvienam žmogui asmeniškai. Jis apsireiškia ne tiek pasauliui, kiek veikiau kiekvienam žmogui. Nuo tol žmogus tampa nauju visatos matu. Žmogus yra orus, laisvas, jis jau nebėra vergas. Ciesorius liepia visiems užsirašyti. Dievas neregistruoja, netvarko kartotekos, jis rodo ženklus: „Rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose.“ Dievas pasitiki žmogaus gebėjimu atpažinti jo ženklus.

Ciesorius įsako žmonėms grįžti į kilmės vietas ir ten užsiregistruoti. Jis siekia valdyti ir kontroliuoti, žvelgdamas į žmogaus praeitį. Kartais praeitis, net labai garbinga, supančioja ir apriboja. Dievas, tą naktį pasirodęs Kūdikyje, skelbia ateitį: gimimą, pradžią, naujumą, pokytį, augimą, šansą. Naujagimis pripildo pasaulį naujo gyvenimo ir vilties. Dabar jis guli ėdžiose; vėliau bus paguldytas į kapą, iš kurio prisikels – tai yra mūsų viltis. Vaikelio verksmas yra drauge ir Kristaus prisikėlimo šūksnis. Ciesorius išlieka savo rūmuose, o Dievas – tvartelyje ant šieno. Mūšis baigėsi. Tą naktį gimė laisvė. Vaikelis iškovojo pergalę visiems esantiems Viešpaties pusėje, pasitikintiems jo ženklu. Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!

Kartais Dievo ženklai mums atrodo pernelyg paprasti ar nereikšmingi. Toks yra Evangelijos ženklas apie kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose. Savo viešojo veikimo metais Jėzus taip pat bylojo ženklais. Apie savo misiją jis kalbėjo, lygindamasis su pranašu Jona (Mt 12, 39). Jėzaus mokiniai ne kartą pageidavo aiškesnių, konkrečių įrodymų. Mes taip pat norėtume primygtinių ir konkrečių paliepimų. Norėtume tokių įrodymų, kurie priverstų nutilti mūsų priešininkus. Tačiau visagalis Dievas veikia labai subtiliai, panašiai kaip švelnus dvelksmas, kurį pranašas Elijas atpažino oloje. Mūsų stiprybė yra pasitikėjimas Dievo galia. Štai ėdžios, varginga aplinka, kūdikis, suvystytas vystyklais. Tarp Viešpaties kovos laimėtojų – su visišku pasitikėjimu pagarbinti Kūdikio atskubėję piemenys.

Kristaus gimimo valanda paskelbta jau Senajame Testamente. Juozapas su Marija vyko į Betliejų, apie kurį Izaijo amžininkas pranašas Michėjas bylojo: „Iš tavęs man kils tas, kuris valdys Izraelį“ (Mch 5, 1). Marijos pagimdytas Kūdikis yra Dovydo namų atžala. Jame išsipildė Viešpaties žodis: „Tu esi mano sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau“ (Ps 2, 7). Izraelio viltis išsipildė atėjus laiko pilnatvei (Gal 4, 4). Evangelistas Lukas skelbia, kad šis įvykis reikšmingas ne vien Izraeliui. Pasakojime minimas ciesoriaus įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus pabrėžia ne tik pasakojimo tikroviškumą, bet taip pat praplečia Kalėdų įvykio reikšmę. Jėzus gimė ne tik kaip žydų tautos, bet ir kaip viso pasaulio lūkestis. Skirtingai nuo evangelisto Mato Lukas pateikia Jėzaus genealogiją iki pat Adomo. Jėzaus gimimo valanda tampa visos istorijos centru. Į ją susitelkia visi ankstesni laikai, ji tampa taip pat būsimųjų laikų matu. Net sekuliariame pasaulyje išlieka kalendoriaus atskaita – iki Kristaus ir po Kristaus gimimo.

Piemenims angelas skelbia didį džiaugsmą, kuris skiriamas taip pat visai tautai. Evangelistas Matas aiškiai ir vienareikšmiškai paaiškina, kad kūdikiui duodamas Jėzaus vardas, nes jis „išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 25). Betliejuje gimusiam Jėzui patikima daugiau, negu įstengiama žmogaus jėgomis. Žmonijos išganymo misija įmanoma tik Dievui. Todėl ir ši žinia perteikiama per Dievo pasiuntinį – angelą.

Kalėdų tikėjimas mums atskleidžia, koks didelis dalykas būti žmogumi. Žodžiui apsigyvenus tarp mūsų, Dievas susitinka ir su kiekvieno iš mūsų žmogyste. Dievo ieškojimo kelias per Jėzų veda į kitą žmogų. Ne tik Betliejaus Vaikelis, bet ir kiekvienas žmogus kyla iš Dievo. Atsakingai ir su dėkingumu priimdami savo žmogystę kaip dovaną ir užduotį, susitinkame su Dievu.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-23.pdf