Žmogus, išgirdęs šėtono balsą ir juo patikėjęs, ėmė bijoti Dievo, nes tarp Dievo šventumo ir savo nuodėmingumo pamatė didelę bedugnę. Bet Dievas daugybę kartų tiesė ir tebetiesia žmogui gailestingumo, meilės ir tėviškumo tiltus. Deja, nuodėmė, atnešusi žmogui mirtį, kartu neša nepasitikėjimą ir priešiškumą Dievui. Žmogus mąsto: nusidėjau, todėl dabar teks užmokėti skaudžią kainą, Dievas mane sunaikins. Tačiau Dievas nesunaikina, priešingai, su didele meile atperka žmogų iš piktosios dvasios vergijos. Tik piktajai dvasiai labai norisi, kad žmogus Dievo bijotų, galvodamas, kad yra pasmerktas būti sunaikintas.

Nusidėjusiam žmogui būtina suvokti, jog jis atsidūrė blogio vergijoje. Viena iš galingiausių šėtono klastočių – jo pastangos įtikinti žmogų, kad nusidėdamas jis tampa laisvas. Kristus mus perspėja: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas“ (Jn 8, 34). Jėzus atidengė šėtono apgaulę: piktoji dvasia stengiasi įtikinti žmogų prieštarauti Dievui, bėgti, slėptis nuo Jo, nepasitikėti Dievu, ir taip nepastebėti, kad jau atsidūrė melo ir prievartos karalystėje. Vietoj saugumo, išplaukiančio iš Dievo, žmogus ima ieškoti saugumo jėgoje, turtuose, pripažinime. Tačiau visi šie pasaulio dalykai nesuteikia saugumo, priešingai, žmogus dar labiau jaučiasi nepasotintas, atsiveria egoizmo, priešiškumo, neapykantos ir karų vartai. Visas šis blogis šiandien labai gudriai sukuria gausias savo struktūras ir visiškai pavergia žmogų, apraizgo lyg kirminą kokone. Tačiau net ir tada padėtis nėra beviltiška: Kristus atėjo išvaduoti žmogaus iš šios vergystės, pirmiausia iš vidinės, o vėliau ir iš socialinės. Jėzaus darbas – išlaisvinti žmogaus širdį iš nuodėmės, iš egoizmo, iš nepasitikėjimo Dievu ir suteikti meilę ir pasitikėjimą Dievu, drąsą kovoti ir nugalėti blogį. Visa Jėzaus veikla nukreipta į žmogaus išlaisvinimą iš vergavimo blogio dvasiai. Jėzaus darbuose yra kažkas nepaprasto. Piktoji dvasia šaukia išsigandusi, jog atėjo tas, kuris gali ją sunaikinti. „Jeigu aš išvarau demonus Dievo Dvasios jėga, tai tikrai pas jus atėjo Dievo Karalystė“ (Mt 12, 28).

Išganytojas griauna blogio karalystę, naikindamas pačias blogio šaknis, kurios įsismelkė į žmogaus širdį. Kovą su blogio karalyste Kristus pradeda nuo kovos už žmogaus būties išgelbėjimą.

Šiandienis žmogus piktosios dvasios atžvilgiu yra labai skeptiškas. Kaip galima tikėti velniu šiandieniniame pasaulyje? Tai tiesiog Viduramžių prietarai… Tačiau šiandien žmogus, kaip niekad, tiki burtais, magija, horoskopais, visokiausiais prietarais. Piktajai dvasiai tai labai patinka, ji moka gerai užsimaskuoti. Tarsi dingsta iš aplinkos, kad žmonės nieko bijotų. XXI amžiuje mūsų laukia didelis pavojus ir rizika, kad mūsų tikėjimas praras gyvybingumą kasdieniame gyvenime ir pavirs nuobodžiu apeigų atlikimu, ritualizmu. Piktoji dvasia siekia, kad mūsų tikėjimas taptų nepajėgus pakeisti žmogaus galvosenos ir pasaulio klaidų. Tikėjimas, kuris nekeičia gyvenimo, nekeičia ekonominių, politinių santykių, yra netikras, klaidingas krikščioniškas tikėjimas. Autentiška krikščionybė ne tokia. Neužtenka tikėti: velnias taip pat tiki, gerai pažįsta Kristų, tačiau jis Kristaus nemyli ir Jo neklauso.

Šiandien daugelio žmonių namuose galime pamatyti velniūkščio ar raganaitės ant šluotos skulptūrėlių. Atrodo, jog piktoji dvasia, pavaizduota su ragais ir uodega, yra tik etnografinis kūrinys, kurio vieta Antano Žmuidzinavičiaus muziejuje. Tačiau šio sekmadienio Evangelija mums nori priminti siaubingą tiesą – piktoji dvasia tikrai egzistuoja. Ji ir jos darbai kur kas baisesni negu liaudies meistrų išdrožta raguota būtybė. Šėtono gudri strategija, jis nori, kad žmonės jo egzistavimu netikėtų, laikytų jį pasakų herojumi. Jam to užteks žmogaus mąstysenai ir elgsenai sėkmingai užvaldyti.

Mieli tikintieji, kad ir kokios būtų mūsų nuodėmės ir klaidos, kad ir kokie nusikaltimai drebintų pasaulį, nenusiminkime ir nepraraskime vilties bei optimizmo. Remkimės į Viešpatį: tiktai Dievas gali išgydyti žmogaus giliausią esybę ir suteikti kokybiškai naują pradžią, duodamas jam naują širdį (plg. Jer 31, 33; Ez 36, 26).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-12.pdf