Autorius: KUN. A. BELICKAS    

Minint Kristaus žengimą į dangų pirmiausia noriu priminti apaštalo Pauliaus žodžius, užrašytus jo Laiške efeziečiams: “Meldžiu, kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, garbės Tėvas, suteiktų jums išminties ir apreiškimo Dvasią ir jūs galėtumėte jį pažinti…” Mes galbūt nežinome, bet šv. Paulius gerai žinojo, ką sako. Kristaus žodžiai ir darbai jam buvo ne mažiau paslaptingi nei kitiems apaštalams. Žengimo į dangų liudininkai net tą akimirką klausė prisikėlusio Kristaus: “Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?”Jie vis dar tikėjosi, kad mirtį nugalėjęs Viešpats (o to žmonijos ir religijų istorijoje nebuvo) dabar parodys savo dieviškąją galią ir pagrįs jų tikėjimą žemiškuoju valdovu, kuris savo galia išvaduos izraelitus iš romėnų priespaudos ir visas tautas privers paklusti Vienintelio Dievo valiai. Taip ir mums gali atsitikti ir atsitinka, kai apmąstydami dangun žengimo paslaptį įsikimbame vaizdingo jos aprašymo: mokiniams matant Kristus pakyla į viršų ir dingsta debesyse…

Negaiškime laiko proto lavybai ir bandymui ištirti kaip tai įvyko. Nepavyks. Įvykio esmė pasakyta vienu sakiniu: “Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje”, o apaštalai padrąsinti iškeliavo skelbti Gerosios Naujienos. Dangun žengimas yra jungtis tarp Kristaus misijos pasaulyje ir iš Jo gimusios Bažnyčios veiklos pradžios. Jis liudija, kad Kristus žmogus yra Dievas. Tai viena svarbiausių Naujojo Testamento temų. Be jo mokymas apie Dievą netektų prasmės. Žengimas liudija garbingą žmonijos ėjimą pas Tėvą. Kartu pabrėžia žmogaus kilnumą, nes jis buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą. Mums tai suteikia viltį būti priimtiems ir išaukštintiems.

Lukas apaštalų darbuose pamini dar vieną svarbų momentą. Mokytojui grįžtant pas Tėvą, mokiniai užvertę galvas ir apstulbę žvelgė aukštyn. Galime manyti, kad jie buvo sutrikę, jautėsi apleisti ir vieniši neramiame pasaulyje. Tada pasirodė “du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: “ Vyrai, galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų?” Prisikėlęs Išganytojas sugrįžo pas Tėvą, bet kaip Dievas Jis yra visur, o ypač savo Bažnyčioje – mumyse ir tarp mūsų. Dabar reikia nuleisti akis ir įdėmiai pažvelgti į pasaulį, kuris laukia Gerosios Naujienos, Išganymo ir Prisikėlimo.

Viešpačiui pasitraukus iš regimojo pasaulio Išganymo istorija nesibaigė, bet prasidėjo naujas etapas, ir dabar jos dalyviai esame mes – pakrikštytieji Kristaus vardu ir sustiprinti Šventąja Dvasia. Todėl neapsiribokime tik prisiminimu dar vieno nuostabaus reginio iš Jėzaus gyvenimo. Dievas stovi tarp mūsų ir kantriai laukia, kol baigsime gėrėtis į dangų kylančiu Viešpačiu ir išklausysime Jį. O jis sako: paklusdamas Tėvui iki kančios ir mirties ant kryžiaus Jėzus parodė begalinę Dievo meilę tau, dovanojo gyvenimą bei parodė laukiantį išaukštinimą ir laimę. Tavo išganymas vyksta dabar. Ką tau reiškia Kristaus gyvenimo istorija ir kaip į ją atsiliepsi?

Lengviausia atsakyti taip: Viešpatie, tu viską padarei tada, daryk ir dabar, o aš būsiu ištikimas tau malda, apeigų atlikimu ir tavo darbų prisiminimu. Pasirenkame paprasčiausią kelią, bet to nepakanka. Taip elgdamiesi mandagiai išprašome Dievą iš savo gyvenimo, palikdami jam vienintelę galimybę jame dalyvauti – ištikus nelaimei padaryti stebuklą. Patys liekame tik stebėtojai, prisimenantys, paminintys nuostabius Dievo darbus, bet neįstengiantys po liturginiais ženklais pamatyti gyvąjį Dievą. Jis nėra tik pasyvus mūsų gyvenimo dramos stebėtojas. Jis nori būti aktyvus jos dalyvis. Nelengva peržengti beveik dviejų tūkstančių metų laikotarpį, skiriantį mus nuo tų svarbių įvykių, ir tikėjimu patirti, kad Kristus – gyvas asmuo šiandien prakalbina mane ir kviečia sąmoningai, aktyviai .bendradarbiauti Išganymo plane.

Šventosios Dvasios apšviesti apaštalai pagaliau suprato, tikėjimu pažino paslaptingą Išganymo planą ir, kaip liudija Evangelija pagal Morkų, “iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant stebuklais, kurie juos lydėjo”. Girdėjome, kaip kantriai ir nelengvai Jėzus keitė mokinių įsitikinimus, mąstymo bei gyvenimo būdą, kol pagaliau jie tapo naujais žmonėmis, tęsusiais Viešpaties misiją pasaulyje. Jie sugebėjo sugriauti ribotos žmogaus minties barjerus, ir Kristus jų gyvenime buvo gyvas kaip ir tada, kai matė jį kūno akimis. Taip gimė ir augo Bažnyčia, kurios širdis yra prisikėlęs ir pas Tėvą žengęs Kristus, todėl įsidėmėkime svarbų liudijimą – “Viešpačiui drauge veikiant ir… patvirtinant”. Apaštalai ir pirmieji krikščionys skelbė ne savo tiesą, bet Dievo. Ir ne savo galia darė nuostabius darbus, bet per juos darė Viešpats. Per visą Bažnyčios istoriją joje buvo ir yra daug iškilių asmenybių, per kurias Kristus toliau gyvena pasaulyje ir kuria Evangeliją, kiekvienoje epochoje apsireikšdamas vis naujai ir atsiliepdamas į to laiko žmonių lūkesčius bei poreikius.

Štai vėl truputį praskleidėme Bažnyčios paslapties skraistę ir, jei įdėmiai pro ją pažvelgėme, siela turėtų sunerimti: Viešpats tikrai gyvas, nuolat kalbina mane, o aš tyliu, neatsakau; Jis nori daryti nuostabius darbus ir per mane kitiems nešti išganymą, o aš?.. Aš geriau sukalbėsiu kokią nors maldą…

Šaltinis:  https://baznycioszinios.lt/old/bz9708/708hom1.html