Didelė yra klusnumo jėga! Klusnumas – kildinamas iš veiksmažodžio klausyti, paklusti. Kalbant apie klusnumą Dievui, suprantame, kad Viešpačiui paklūsta tik tikintis žmogus. “Ir nė vienas negali ištarti: “JĖZUS YRA VIEŠPATS”, jei Šventoji Dvasia nepaskatina” (1 Kor 12, 3). Vadinasi, klusnumas – tarsi dūmas, kylantis iš tikėjimo laužo. O tikėjimas – lyg šaltinis, iš kurio trykšta klusnumo vandenys. Žinome, jog tikėjimas yra Dievo dovana. Tačiau, kaip ir kada Viešpats tikėjimą dovanoja? Iš kur kyla tikėjimas?

 “Tikėjimas iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis” (Rom 10, 17).

 Taigi dar kartą įsitikiname, kad norint patikti Dievui, būtina tikėti (plg. Žyd 11, 6), o trokštant tikėti, reikia klausyti, ką Viešpats Dievas byloja. Todėl Jėzus vienam Rašto aiškintojui, klaususiam, koks įstatymas yra visų pirmasis, atsakė: “Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu” (Mk 12, 29-31).

 Jėzus žada Žodžio klausytojams (t. y. gyvenantiems pagal jo žodį) apsireikšti ir vesti į tikrąją laisvę (plg. Jn 14, 22; Jn 8, 31). Tikroji laisvė yra meilė Dievui ir žmogui. “Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi” (Gal 5, 1). Dievo Sūnus tai įvykdė “tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties” (Fil 2, 8).

 Jėzus mylėjo žmones. Iš meilės žmonėms Jis ėjo į mirtį, savęs ištuštinimą ir apiplėšimą. Meilė yra savęs išsižadėjimas, savanaudiškumo priešingybė. Meilė yra klusnumas Tėvui, Jo valios vykdymas, tad “Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasidaręs tobulas, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi” (Žyd 5, 8-9).

 Taigi Jėzus – Dangaus karalystės, amžinojo gyvenimo vartai. Tik per Jėzų galima įeiti į dangaus pokylį. Tik Jis yra Gerasis Ganytojas. Tik Jo reikia klausyti, nes: “Manosios avys klauso mano balso” (Jn 10, 27).

 Deja, tiek seniau, tiek ir dabar mažai kas paiso Gerojo Ganytojo balso. Todėl šiandien girdėta Evangelija ypač aktuali. Mano galva, svarbiausias teksto akcentas yra Jėzaus klausimas: “Katras iš jų įvykdė tėvo valią?” (Mt 21, 31) Šiame skyriuje Jėzus to klausia keletą kartų. Jis kreipiasi į Aukštuosius kunigus, Rašto žinovus ir tautos seniūnus, nes pastarieji stengėsi išprovokuoti Mokytoją, atmesdami Jį kaip Mesiją. Be to jie priekaištavo, kodėl vaikai vadino Jėzų Dovydo Sūnumi. Tad pirmasis Kristaus klausimas: “Argi niekada nesate skaitę: Iš vaikų ir kūdikių lūpų parengei sau gyrių?” (Mt 21, 16) Po šio susikirtimo Jėzus paliko juos ir išėjo iš miesto. Šio veiksmo dramatiškumas išreiškiamas prekiautojų išvaikymu ir nevaisingo figmedžio prakeikimu. Tuo, matyt, norima pasakyti, kad senasis kultas, jo tarnai ir apskritai įvairiomis formaliomis taisyklėmis bei nuostatais besiremiantis gyvenimas netenka prasmės.

 Norėdami išsaugoti senąjį paveldą tautos vadai klausia Jėzų: “Kieno galia mokai?” Čia Mokytojas antrąkart klausia: “Iš kur buvo Jono krikštas? Iš dangaus ar iš žmonių?” Jiems neatsakius, Kristus priima primestas žaidimo taisykles ir nepaaiškina, kieno galia moko. Jis pasako palyginimą apie du sūnus ir klausia, kuris iš jų įvykdė tėvo valią. Dabar patys priešininkai turi pripažinti, kad apsigalvojęs sūnus padarė, ko tėvas norėjo.

 Tas pats kartojasi ir po palyginimo apie vynininkus žmogžudžius. Į Jėzaus klausimą: “Ką atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?” – tautos vadai tiesiog priversti atsakyti: “Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių” (Mt 21, 41).

 Taigi Dievui nuolatos tenka koreguoti savo planus, nes “Nesuprasdami Dievo teisumo, jie [žydai] bandė nusistatyti savą ir todėl nepakluso Dievo teisumui” (Rom 10, 3).

 Kaip skaudu ir sunku buvo Jėzui ištarti žodžius: “Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių” (Mt 21, 43).

 Jėzui nebeliko nieko kito, kaip palaiminti vaikus ir kūdikius, išaukštinti didžiūnų atstumtą Joną Krikštytoją ir užtarti  muitininkus bei paleistuves. Įdomu, kad šie žmonės oficialiosios žydų valdžios buvo atstumti, paniekinti ir ignoruojami. Jėzus elgiasi lygiai taip pat, kaip Senojo Testamento Jahvė, kuris gina vargšą, našlaitį ir našlę, globoja svetimšalį. Tačiau Jėzus, kaip ir Senojo Testamento Dievas, nieko negali padaryti su aklais, savanaudžiais, užsispyrusiais, blogos valios žmonėmis. Visus, bet ypač tokius žmones, Jėzus perspėja ir maldauja, kad atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė:” Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!” (Mk 1, 15)

Ar jau apsigalvojome? Ar patikėjome Jėzumi iš Nazareto?

Šaltinis: https://baznycioszinios.lt/old/bz9617/617hom2.html