Fariziejų būta ne tik Jėzaus laikais. Fariziejiškumas yra nuolatinis pavojus visais laikais ir išbandymas, ypač tenkantis religingiems žmonėms. Nors ir gerbdamas Rašto mokytojų bei fariziejų mokymo autoritetą, Jėzus atmeta jų gyvenimo būdą. Praraja tarp mokymo ir gyvenimo yra smerktinas dalykas, Jėzus reikalauja žodžių ir darbų sutapimo.

Jėzaus kritika fariziejų adresu yra daugialypė. Jis prikiša fariziejams, kad šie, Dievo įsakymus apsunkindami savo aiškinimais, krauna žmonėms ant pečių nepakeliamą naštą, o patys gudriai suranda daugybę priežasčių nuo šių pareigų išsisukti. Taigi Jėzus kritikuoja tariamą fariziejų pamaldumą. Užuot darę Dievui tai, ką jis pats temato, jie krinta žmonėms į akis ypač plačiais maldos diržais ir dideliais apsiaustų spurgais. Jie žvairuoja į kairę ir dešinę, norėdami įsitikinti, ar ir žmonės mato, ką jie neva daro vien Dievo garbei. Jėzus kritikuoja fariziejų garbės troškimą, norą labiau mokyti žmones nei tarnauti Dievui. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, jiems nebūdingas pamaldaus žmogaus kuklumas. Užuot pirmieji sveikinę kitą, nes kiekvienas žmogus yra Dievo numylėtinis, jie laukia, kol bus pirmi pasveikinti kitų. Negalima sakyti, kad toks elgesys jau praeities dalykas. Tokių žmonių, deja, esama ir šiandien, todėl Jėzaus kritika jų adresu yra labai atitinkanti laiko dvasią. Ypač tikintysis žmogus turėtų žinoti, kad niekas jo negali pagerbti taip, kaip pagerbia jį Dievas, ir kad jam pirmajam derėtų užsikrauti ant pečių Dievo naštą.

Jėzus nėra nusistatęs prieš akademinius laipsnius ir titulus. Jis yra ne prieš titulus, bet prieš nepagrįstas pretenzijas, kurias kai kas kildina iš savo titulo. Krikščionis irgi gali vadinti save mokytoju, jeigu nemano išmanąs viską geriau už kitus ir galįs pamokyti visą pasaulį. Jėzaus akyse visi titulai yra sąlyginiai, tarsi kabutėse. Jie tėra atsitiktiniai ir tegalioja laikinai. Prieš vienintelį Mokytoją, Kristų, juokinga vaidinti mokytoją, nes tiktai Kristus yra tikrasis bei galutinis mokytojas, galintis pamokyti to, ko nepajėgus niekas kitas. Net pagarbus kreipinys “tėve”, taikomas kunigams ir net popiežiams, Jėzaus atžvilgiu yra problematiškas. Juk tiktai Tėvas danguje, nepakartojamas ir tikrasis Tėvas nusipelno šio vardo tikrai ir visiškai.

Tikrąją žmogaus didybę rodo tarnystė kitiems žmonėms. Tarnauti nereiškia pavydžiai sergėti savo poziciją bei garbę, siekti visada būti kitų dėmesio centre. Tarnauti reiškia būti čia kitiems, juos skatinti  ir jiems padėti. Didesnė galia teikia tam didesnių galimybių ir yra susijusi su didesne atsakomybe.

Jėzus įspėja pirmiausiai galingą žmogų. Kas save aukština, kas didina savo galią ir savanaudiškai ja piktnaudžiauja, tą Dievas pažemins, apgenės ir sumažins iki tikrojo dydžio. Kaip Dievas tai daro? Galingiesiems teks griežiant dantimis patirti savo ribas: juk čia pat konkurentai, nesėkmė, liga ir mirtis. Bet kuris ministras pirmininkas ar generalisimas karste yra toks pat išblyškęs kaip ir kiekvienas.

Kas save žemina… Jėzus čia neturi galvoje nenatūralaus arba veidmainiško elgesio. Priešingai, kas kukliai gyvena iš prigimties, tą Dievas išaukštins, padarydamas Dievo draugu, netgi Dievo sūnumi. Štai kur glūdi tikroji žmogaus didybė.
 

Parengta pagal Wort aus Gottes Mund

Šaltinis: https://baznycioszinios.lt/old/bz9619/619hom2.html