Antrojo gavėnios sekmadienio Evangelijos skaitinys lengvai prakalbina mūsų vaizduotę. Tačiau turime neapsiriboti vien įtaigia Jėzaus atsimainymo scena, o pasvarstyti, ką Viešpats mums ja apreiškia. Dar neatėjo laikas pasistačius palapines palaimingai gėrėtis nuostabiu spindesiu. Balsas iš dangaus liepia „klausyti“, o ne vien „žiūrėti“. Dieviškojo apreiškimo prasmę padeda suvokti šventieji liudytojai iš anapus – Mozė ir Elijas. Šventieji liudija tai, ką pats Dievas sako apie save Jėzuje Kristuje. Atsimainymo metu jo liudytojai Mozė ir Elijas – nuostabūs tikėjimo mokytojai. Susitikimas ant kalno yra pranašų ir drauge visų ateisiančių po jų šventųjų liudijimas, nurodantis Dievo Sūnaus šlovingą kryžiaus auką.

Vėlesniais gavėnios sekmadieniais skaitysime Jono evangeliją, kurioje ypač pabrėžiamas regėjimo ir tikėjimo santykis. Kai evangelistas Jonas sako: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame“ (1 Jn 3, 1), susidaro įspūdis, kad kalbama apie akivaizdų dalyką, kurį galima kone apčiuopti, į kurį pakanka pažvelgti, idant įsitikintume, jog tikrai yra taip. Pakanka vien meilės žvilgsnio. Kas to nemato, juo labiau neįstengs to suprasti. Ką reiškia žmogiški įtikinėjimai apie Dievo meilę ir ištikimybę? Šios dienos Evangelijoje pirmiausia dėmesį atkreipia „regimas“ vaizdas. Tėvo balsas ir pranašų kalbėjimas padeda atpažinti antgamtinę tikrovę.

Jėzaus atsimainymo scenoje gausu įvaizdžių, kurie Jėzaus amžininkams buvo savaime suprantami. Jėzus atsimainymo metu tampa kitoks ir išlieka tas pats. Jis nėra šviesos apšviestas, bet pats šviečia. Žinoma, evangelistas perteikia veikiau savo įspūdžius, nesiekia tikslaus aprašymo, kaip gamtos mokslų stebėtojas. Jėzaus šviesa prasiskverbia taip pat pro jo drabužius. Buvo tikima, kad Mozė ir Elijas parengia kelią Mesijui. Kaip apaštalai galėjo juos atpažinti? Nenurodomi jokie regimi požymiai, pagal kuriuos galima būtų atpažinti figūras. Apaštalai girdėjo, kaip jie „kalbėjosi su Jėzumi“.

Petras šioje ypatingoje situacijoje imasi iniciatyvos. Tiesa, palapinė tėra tik laikina buveinė, tačiau ji leistų bent šiek tiek išlaikyti dieviškuosius įvykius. Petras nebežino, ką sakąs – Mesijas negali priklausyti tik trims, jis pažadėtas visai tautai. Atsimainiusiems asmenims nereikalingos palapinės. Dieviškasis įvykis negali būti uždarytas ir įtvirtintas palapinėje.

Kita vertus, kartais patiriame panašią pagundą slėptis nuo nemalonios kasdienybės tariamai kilnesniais užsiėmimais. Norime kuo ilgiau būti ten, kur gerai jaučiamės, ne tik kitus, bet ir save bandome apgaudinėti ir pasiteisinti. Tiesa, svajoti gera, svajoti net būtina. Liūdna, kai sutinkame jaunuolių, nebenorinčių net svajoti. Tačiau svajonės yra tam, kad bent iš dalies jas įgyvendintume. Neturime slėptis melagingų iliuzijų pasaulyje, kuris neretai būna kitų išgalvotas ir primestas.

Apgaubęs debesis visai išmuša orientaciją. Kai nebegalime orientuotis pasikliaudami akimis, belieka įtempti klausą. Apaštalai kuo įdėmiausiai klausosi. Debesis yra Dievo artumo įvaizdis, jis apreiškia, tačiau drauge ir uždengia. Apaštalai įtraukiami į jiems apsireiškiančio Dievo slėpinį. Jie girdi Dievo balsą, kuris panašiai kaip krikšto Jordane metu išpažįsta vienintelį mylimąjį Sūnų ir jo antgamtinę šlovę. Liepiama jo klausyti, nes jis neša gelbėjančią Dievo žinią.

Staiga viskas vėl pradingsta. Kitų daugiau nebesimato, tik vienintelis Sūnus, tačiau nebe tuo šlovinguoju pavidalu, kuriuo ką tik buvo pasirodęs. Buvo padovanota nepamirštama šviesos valandėlė, pasitinkant mirtį ir tamsybių valandą.

Apaštalai nusileidžia nuo kalno ir grįžta į įprastinį gyvenimą. Jėzus uždraudžia jiems pasakoti, ką jie matė. Jėzus priešingas sensacijoms. Išmintis diktuoja, kad nebūtina visiems pasakoti visko ir bet kada. Šiuo atveju nurodomas terminas: apaštalai įpareigojami nepasakoti apie atsimainymą iki prisikėlimo. Tik po prisikėlimo išryškės, kad Jėzus yra ne tik savo tautos, bet visų tautų Mesijas. Tada bus galima ir būtina kalbėti apie jo šlovę. Tampa akivaizdu, jog Jėzaus atsimainymas nėra tik laikina juslių iliuzija, tai pranašystė apie išliekančią ateitį.

Apaštalai svarstė, ką reiškia prisikelti iš numirusių. Jie visi tikėjo bendrąja visų žmonių prisikėlimo tiesa. Tačiau kalbant apie Mesiją, jis turėjo pirma mirti, kad prisikeltų. Būtent Mesijo mirtis atrodė jiems neįtikėtinas dalykas. Trumpam išvydę atsimainiusį Mesiją jie įsivaizdavo, kad jo mirtis dar mažiau tikėtina. Mes taip pat klausiame: ką reiškia prisikelti iš numirusių. Mūsų klausimai kyla iš kitokios patirties. Mūsų mąstymas gali būti pakliuvęs į kitokius spąstus. Gal esame materialistinių vaizdinių ar klaidinančių Dievo įvaizdžių belaisviai.

Nužengęs nuo kalno Jėzus lieka vienas iki pat Golgotos. Tiesa, jis nužengia drauge su Petru, Jokūbu ir Jonu. Tačiau ten, kur rengiasi eiti Jėzus, jie negali jo palydėti.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-03.pdf