Koks yra šv. Kalėdų ženklas? Uždavę šį klausimą sulauktume labai skirtingų atsakymų. Vieniems tai bus eglė, kitiems – dovanos, dar kažkas šią šventę sieja su didelėmis sniego pusnimis. Visa tai neretai užgožia tikrąją Kalėdų prasmę.

Didysis šios nakties ženklas tai – mažas Kūdikis. Silpnas, bejėgis Kūdikis tapo žmogaus išsigelbėjimo ženklu. Bet kuris mūsų pastebėtas kūdikis širdyje žadina švelnumą, atjautą, rūpestingumą, troškimą globoti. Taip kas kartą esame žadinami iš savo širdies kietumo, egoizmo, savimeilės. Kartais kūdikis gali sukelti ir pavydo jausmą, konkurencijos baimę. Tai mūsų širdies akligatvis, vedantis ne į bendrystę ir laimę, o vien į graužatį, liūdesį. Mums reikia pasirinkti kelią, kuris nepaliktų tamsoje, bet vestų į šviesą, į viltį, į gyvenimą. Tai gali tik kito gėriu besidžiaugianti, dovanojanti meilė.

Dievas pas žmones todėl ir ateina kaip silpniausias, mažiausias iš visų šios žemės keleivių, kad visiškai susitapatintų su mūsiškiu trapumu. Savo didžia meile, solidarumu ir bendryste Visagalis Kūrėjas prisiima patį didžiausią žmogaus silpnumą ir pažeidžiamumą. Tai atsakymas tiems, kurie Dievą kaltina neveiklumu, tyla, kai kenčia nekaltieji. Dievas tampa žmogumi, mažu Kūdikėliu ir taip pagerbia kiekvieno žemės vaiko kūdikystę. Taip dar nuostabesnė atrodo Viešpaties dievystė, kuri nepaniekina, neignoruoja žmogiškos kūdikystės silpnumo. Toks Dievas gali būti artimas bet kam, nes pats patyrė mūsų mažumą ir bejėgystę. Tai Viešpaties šlovės laikas, pasižymintis tokia pasiaukojančia, dovanojančia meile, skirta visiems žmonėms. Kalėdų nakties lopšys – gyvulių ėdžios ir prieš Velykų šventes iškeltas grubus rąstas Jėzaus kryžiui – štai Dievo šlovės ženklai, parodantys visišką galingo Viešpaties nusižeminimą, kuklumą ir rūpestį dėl žmogaus likimo. Kalėdos – Velykų įvykio pradžia. Dievas nepalieka mūsų tamsoje, nuodėmėse, silpnume. Jis ateina padėti. Siūlo savo pagalbą ne arogantiškai tiesdamas ranką iš aukštybių, bet būdamas šalia mūsų. Viešpats nebijo susitepti mūsų kasdienybe, nuožmiomis, net žiauriomis mūsų gyvenimo aplinkybėmis.

Gimęs Kūdikis pasitiki žmonėmis ir pats savo buvimu kviečia pasitikėti taip, kaip pasitiki vaikai – nuoširdžiai ir drąsiai. Dievas save atiduoda į žmonių rankas. Jis labai rizikuoja, tačiau ir mus kviečia nebijoti ir nesislapstyti už turtų, titulų, pripažinimo, pažinčių galios ir savo širdyje vis labiau pasikliauti Dievu, kuris Kūdikis – Dievas Vaikelis tampa suaugusiųjų mokytoju. Mažas tampa visų, net stipriųjų ir galingųjų vedliu. Nes tik tas mažas Kūdikis žino kelią į Dievo Karalystę, Jis žino receptą, kaip amžinai būti laimingam. Tas, kuris gudrus, apsukrus, įtakingas ir galingas žemiškuose keliuose, paklysta prie amžinybės vartų ir savo pažintimis niekaip nesuras kelio į Viešpaties artumą. Kelias tik vienas – kliautis ne savo įtaka, bet gimusiu Vaikeliu. Juo sekti, iš Jo mokytis. Viešpats gimdamas toks kaip ir visi kūdikiai, prie kurių visai nebijome prieiti, ragina ir mus prisiartinti prie jo ir rizikuoti su tikėjimu. Būtent einant šia kryptimi mūsų gyvenimas tampa tyresnis ir šviesesnis, nes jame daugiau Dievo duodamo gerumo, tyrumo, skaidrumo. Tam Viešpats ir gimsta mūsų gyvenimo tamsybėse. Vienintelė Kristaus atėjimo, gimimo Kūdikiu šioje žemėje priežastis – išgelbėti mus visus, kurie sunkiai susirgome nuodėmių liga. Šv. Augustinas sakė, kad „iš dangaus atėjo Didysis Gydytojas, nes sunkus ligonis atsigulė ir sausakimšai užpildė žemę. Tas ligonis yra visa žmonių giminė“. Patikėti šiuo Kūdikiu, atėjusiu atleisti ir prisiimti mūsų sukrauto blogio naštą,  – tai pažinti dievišką tiesą ir išgyventi dievišką meilę, kuri žmogaus gyvenimui suteikia daugiau prasmės ir paguodos.

Prie gimusio Kūdikio Viešpaties pasiuntiniai skelbė ramybę žemėje Dievo mylimiems žmonėms. Koks paradoksas! Skelbė ramybę, kurios taip trūko ne tik Kūdikio gimtinėje, bet ir visoje žemėje. Nuo pat anų laikų iki dabar beveik nuolat kažkur aidi šūviai, skamba barniai, sklinda verksmas, srūva ašaros. Nes žmonės dažnai nepaiso to, į ką kreipė šis gimęs Kūdikis, prie žmonijos priartėjęs Dievas. Jis pasirinko pats būti mūsų sumaištyje, dramose, konfliktuose kaip mūsų brolis, skriaudžiamasis, atstumtasis, nes kitas žmogus mums yra paties Dievo paveikslas. „Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Dievas taip dovanoja naują perspektyvą visiems žmonėms pats dalyvaudamas mūsų kryžkelėse. Dievo artumas tarp žmonių nuolat žadina sąžines ir skatina susitaikyti.

Gimdamas Vaikeliu Viešpats trokšta suartinti visus žmones, parodo mūsų visų, Dievo vaikų, pašaukimo kilnumą ir unikalumą. Esame Jėzaus broliai ir seserys ne pjautynėms, vaidams, bet bendradarbiavimui. Dievo artumas šiame Vaikelyje mūsų širdyse sėja gerumo, džiaugsmo grūdus, kurie auga ir skatina nepasilaikyti derliaus vien tik sau. Džiaugdamiesi Dievo artumu ir savo pašaukimu būti krikščionimis su dėkingumu galime tapti ramybės nešėjais ten, kur einame. Ramybė perduodama labai paprastai: per pasisveikinimą, šypseną, užkalbinimą, gero palinkėjimą, padėką, pagalbos siūlymą, atleidimą, paguodos žodį, vilties paskatinimą, gėrio ir grožio pastebėjimą, kitų žmonių geros valios pastangų įvertinimą. Taip nešama ramybė teikia daug džiaugsmo ne tik kitiems, bet ir su kaupu grįžta tam, kuris dalijasi taikos vaisiais. Ramybė – tai pasitikėjimas ir susitaikymas su kitu, taip liudijamas broliškumas, seserystė, kuriuose nėra klastos, melo, apgaulės, veidmainystės, stokojimo ir skriaudos. Viešpaties dovanojama ramybė – atleidimo, kito žmogaus priėmimo palydovė. Nė vienas nebūsime laimingas, jei neieškosime to, kas Dievo vaikams teikia tikrąją ramybę.

Į gimusį Kūdikį savo širdimi panašiausi buvo piemenys. Jie ne tik po savo kukliu stogu priėmė besilaukiančią Mariją ir Juozapą, kai kiti juos atstūmė, bet ir pirmieji pagarbino prie jų priartėjusį Dievą. Jėzus Kristus gimė tarp piemenų, kaimenės ganytojų. Piemenys – tai tie, kurių širdis nėra apsunkusi nuo didžių turtų, patogaus gyvenimo, solidžių ryšių. Tai kuklūs, paprasto, neretai visai skurdaus ir vargingo gyvenimo žmonės. Jiems Viešpats pirmiausiai atvėrė kelią prie Įsikūnijimo įvykio, Dievo slėpinio. Tai vilties žinia visiems, kurie vargsta, yra kitų atstumti ir silpni. Viešpats yra arčiausiai silpno žmogaus. O visiems, kurie tariasi esą stiprūs ir galingi, laikui atėjus parodys silpnąsias vietas. Jis pats tapo mūsų visų Ganytoju, sargu ir vedliu. Gimė Kūdikis, kurio gyvenimo istorijoje dalyvauja kiekvienas žmogus. Nes šis Vaikelis atėjo dėl kiekvieno, kad padėtų nepražūti gyvenimo labirintuose. Kaip priimu šį paprastą ir kartu ypatingą Vaikelį, ką noriu jam visiškai atvirai pasakyti? Jis gali keisti mano gyvenimą. Dievas Vaikelis – tai ženklas ir dovana man ir tau.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-11-12.pdf