Liturginė Kalėdų iškilmė baigiasi šiandien – aštuntąją Kalėdų dieną, arba pirmąją mūsų Viešpaties metų dieną. Ši diena turtinga svarbių minėjimų. Pirmiausia švenčiame Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmę. Jėzus „gimė iš moters“ (plg. Gal 4, 4), ir ta moteris yra Marija, mergelė iš Nazareto, į kurią Dievas pažvelgė su išskirtine meile (plg. Lk 1, 48). Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia (plg. Lk 1, 35) ir Dievo valia pagimdė tą, kurį tik Dievas galėjo duoti žmonijai. Šventoji Dvasia savo galybe pridengė Marijos įsčias ir ją padarė paties Viešpaties motina: Jėzus bus vadinamas Marijos sūnumi ir Dievo Sūnumi. Šitaip palaimintasis šios moters įsčių vaisius yra Dievo pažadėtas palaiminimas Abraomui, kuris dabar įsikūnijo Jėzuje, tapo žmogumi, kad visos tautos būtų palaimintos jo vardu. Išties Marijoje žemė davė savo derlių ir mus palaimino Dievas (plg. Ps 67, 7).

Šiandien taip pat minime dieną, kai kūdikiui buvo duotas Jėzaus vardas. Evangelijoje rašoma: „Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose” (Lk 2, 21). Kaip reikalavo Įstatymas, Jėzus buvo apipjaustytas, kad įžengtų į „šventąją sandorą“, kurią Dievas sudarė su Abraomu (plg. Pr 17, 10–11). Lukas mini šį įvykį, kadangi jis yra svarbus ir būtinas Jėzaus tapatybei ir priklausymui, net ir žinant, kad tai Naujoji Sandora, kurioje svarbiau ne žmogaus rankomis atliktas apipjaustymas (plg. Kol 2, 11), bet širdies apipjaustymas, kurio reikalavo ir pranašai (plg. Jer 4, 4).

Per apipjaustymo ceremoniją gimusiam vaikui duodamas vardas. Juozapas ir Marija jį pavadina Jėzumi (hebr. Ješua). Iš tikrųjų šis vardas, susijęs su netariamuoju Dievo vardu Jahvė, duotas ne žmonių, o paties Dievo. Jėzus gimsta dėl Dievo noro ir Jo veikimu todėl ir vardą gauna iš Dievo. Ješua reiškia išganymo šaukimąsi – „Viešpatie, išgelbėk!“, bet taip pat ir išganomąjį veiksmą – „Viešpats išgelbsti“. Išganinga Jėzaus vardo galia daug kartų paliudyta Biblijoje. Jėzaus viešojo gyvenimo metu jo mokiniai Jėzaus vardu gydo ligonius, išvaro demonus ir daro stebuklus: „Septyniasdešimt du sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“ (Lk 10, 17). Dievas savo galia „prižadino Kristų iš numirusių ir pasodino danguose savo dešinėje, aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame“ (Ef 1, 20–21). „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12).

Krikščionių tikėjimo esmė yra lūpomis išpažinti ir širdimi tikėti, kad Jėzus yra Viešpats ir kad Dievas jį prikėlė iš numirusių (plg. Rom 10, 9–13). Pirmieji krikščionys būtent ir yra tie, kurie pripažįsta Jėzų kaip Viešpatį ir prisistato kaip besišaukiantieji jo vardo. Šis vardas visada užims svarbiausią vietą jų gyvenime: Jėzaus vardo galybė pasitelkiama išlaisvinimo maldose, taip pat egzorcizmuose, jo vardu krikščionys susirenka, jo vardu dėkoja Dievui Tėvui, stengiasi gyventi taip, kad šis vardas būtų išaukštintas, ir net yra pasirengę dėl Viešpaties vardo kentėti.

Tad Švenčiausiasis Jėzaus vardas buvo gerbiamas Bažnyčioje nuo pat pirmųjų amžių, tačiau tik XIV a. pradėtas minėti liturgijos apeigose. Šv. Bernardinas Sienietis († 1444), padedamas kitų brolių pranciškonų, ypač Alberto Sarteaniečio († 1450) ir Bernardino Feltreniečio († 1494), su dideliu užsidegimu skleidė šį pamaldumą, kol pagaliau oficialiai buvo įsteigta liturginė šventė. Pirmiausia 1530 metais popiežius Klemensas VII leido Mažesniųjų brolių ordinui šv. Mišiose ir Valandų liturgijoje švęsti Švenčiausiąjį Jėzaus Vardą. Toliau plintant šiam pamaldumui, 1721 metais popiežius Inocentas XIII suteikė šią galimybę ir visai Katalikų Bažnyčiai. Ši šventė būdavo minima pirmąjį sausio sekmadienį, dabar, palaimintajam popiežiui Jonui Pauliui II atnaujinus Romos mišiolą, yra nustatyta sausio 3 d.

Pirmąją naujųjų metų dieną švenčiame ir Pasaulinę taikos dieną, nes Kristus, Dievo Sūnus, yra mūsų taika. Šv. Mišių Garbės himne giedant „o žemėje ramybė geros valios žmonėms“, norima visų pirma pasakyti, kad taika, arba ramybė, yra Dievo pasiūlyta dovana. Dievo Sūnaus gimimas žmogaus kūne (plg. Jn 1, 14) skelbia, kad Dievas yra taikoje su žmonėmis ir kad, nepaisant mūsų nuodėmių ir egoizmo, nėra įsižeidęs ir nusigręžęs, bet, priešingai, atskleidžia savo gerumą, savo bendrystės atvirumą per savo Sūnaus dovaną. Todėl Jėzus Kristus mums atneša Dievo taiką ir ramybę. Tačiau „taika“ turi taip pat ir kitą pobūdį. Jei priimame taiką kaip Dievo dovaną, esame pašaukti ir ja gyventi: palaikydami bendrystės ir klusnumo santykį su Dievu ir šalia esančiais žmonėmis.

Pagaliau pasaulis šiandien švenčia perėjimą iš senųjų į naujuosius metus. Tačiau tikinčiajam nereikia švęsti nei metų pabaigos, nei naujų metų pradžios, nes jis kasdien švenčia laiko virsmą amžinybe. Laikas yra pašventintas mūsų buvimu su Dievu. Galėjome nebūti, bet esame. Amžinybė prasidėjo su kiekvieno iš mūsų gimimu, nes Dievas mus pašaukė iš nebūties ir Jėzaus Kristaus įsikūnijimu, mirtimi ir prisikėlimu atgimdė naujam gyvenimui. Nebereikia laukti kažko naujo gruodžio 31-osios vidurnaktį, o jei ir verta kažko dar laukti ir trokšti, tai ne naujųjų metų, bet naujo žmogaus: „Privalu atsižadėti ankstesniojo senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje, apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 22–24; plg. 1 Kor 5, 7; 2 Kor 5, 17; Kol 3, 9–10).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-11.pdf