Liturginiai Bažnyčios metai iš pradžių plėtojosi prasidėdami ne nuo Kristaus gimimo, bet nuo tikėjimo Prisikėlimu: Kristaus prisikėlimas yra krikščioniškojo tikėjimo pagrindas, Evangelijos pagrindas, pagimdęs Bažnyčią. Todėl būti krikščionimis reiškia gyventi velykiškai, susiejant save su perkeitimu, kylančiu iš Krikšto, kuriuo esame numarinami nuodėmei, kad gyventume su Dievu (plg. Rom 6, 4). Šventosios Kalėdos – Velykų slėpinio pradžia, nes Jėzus iš meilės mums jau pradeda save aukoti nuo pat pirmosios savo žmogiškosios egzistencijos akimirkos Mergelės Marijos įsčiose. Kalėdų naktis tiesiogiai susijusi su didžiąja Velykų naktimi, kai atpirkimas įvyksta mirusio ir prisikėlusio Viešpaties garbingos aukos dėka.

Ta pati prakartėlė, įsikūnijusio Žodžio įvaizdis, kreipia jau į Velykas. Kai kuriose Rytų Bažnyčios kalėdinėse ikonose kūdikis Jėzus yra vaizduojamas suvystytas vystyklais ir paguldytas į kapo formos ėdžias; tai nuoroda į tą akimirką, kai Jėzus bus nuimtas nuo kryžiaus, įvyniotas į drobulę ir paguldytas uoloje iškaltame kapo rūsyje (plg. Lk 2, 7; 23, 53). Įsikūnijimas ir Prisikėlimas yra ne vienas šalia kito, bet du to paties tikėjimo į Jėzų Kristų, įsikūnijusį Dievo Sūnų ir Atpirkėją, neatsiejami esminiai momentai.

Šios šventosios nakties Evangelija apie piemenis pirmiausia sako, kad jie budėjo, ir žinia juos kaip tik todėl ir galėjo pasiekti. Šis budrumas čia veikiausiai reiškia daugiau negu vien išorinį budėjimą nakties valandą. Tai buvo tikrai budrūs žmonės, turėję gyvą Dievo ir jo artumo pajautą, laukę Dievo ir nesitaikstę su jo tariamu tolumu kasdieniame gyvenime. Budinčiai širdžiai skirta didžio džiaugsmo žinia: šią naktį jums gimė Išganytojas. Ir tik budinti širdis geba patikėti šia žinia. Kad ji pasiektų mus, turime pabusti. „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus“ (Ef 5, 14). Čia mums tartum primenamas pagrindinis Jėzaus žinios motyvas: būtent raginimas budėti, išlikti budriems net iki Alyvų kalno, kad pastebėtume Viešpaties atėjimą ir būtume tam pasiruošę (plg. Mk 14, 34. 38; Lk 12, 37–38; 21, 36).

Pabusti – tai tarsi išsiugdyti jautrumą, leidžiantį pajusti Dievą, išvysti ir išgirsti jo tylius ženklus, kuriais jis nori mus vesti. Kai kurie žmonės sako „neturį klausos“, kad Dievą suvoktų. Iš tiesų, viena vertus, mūsų mąstysena ir elgsena, šiandienio pasaulio mentalitetas, mūsų įvairialypio patyrimo gama labai slopina Dievo pajautą, daro mus jo atžvilgiu abejingus. Tačiau, kita vertus, kiekvienoje sieloje atvirai ar paslėptai glūdi Dievo lūkestis, gebėjimas jį sutikti.

Velykų ryto Evangelija pasakoja apie moteris, grįžusias nuo Jėzaus kapo ir papasakojusias apaštalams tai, ką jos sutiko, matė ir girdėjo. Apaštalai moterų pasakojimą palaiko tuščiomis kalbomis (plg. Lk 24, 1–11). Troškimas įsitikinti žinios tikrumu atveria tikėjimo kelią. Petras taip ir padaro. Jis nuskuba prie kapo ir ten įsitikina moterų pasakojimo tikrumu (plg. Lk 24, 12). Piemenys taip pat randa Betliejuje patvirtinimą to, ką jiems paskelbė angelai. Piemenys randa kūdikį vystykluose, Petras – tuščias drobules. Įdomu palyginti net ir tai, kaip išgirdusieji žinią skuba ja įsitikinti. Apie piemenis sakoma, kad jie „nusiskubino”, o Petras „pašokęs nubėgo prie kapo“.

Mūsų kasdieniame gyvenime būna kitaip. Dievo dalykai daugeliui žmonių neatrodo pirmutinės svarbos, kad yra jiems skirti tiesiogiai. Mes linkę Dievo dalykus atidėti, nesiskubiname. Dievas gana dažnai atsiduria prioritetų sąrašo paskutinėje vietoje. Evangelija mums sako: didžiausia pirmenybė teiktina Dievui. Šio prioriteto mus moko piemenys ir apaštalas Petras. Iš jų pasimokykime – neleiskime, kad mus prispaustų neatidėliotini kasdienio gyvenimo reikalai. Iš jų mokykimės vidinės laisvės, mokėjimo atidėti visa kita, kad atsivertume Dievui, įsileistume jį į savo gyvenimą bei laiką.

Piemenys leidosi į kelią: „…pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė“ (Lk 2, 15). Graikiškame tekste paraidžiui parašyta: „pažiūrėti to Žodžio, kuris ten tapo tikrove“. Štai šios nakties naujybė: Žodis, kurį galima pamatyti. Juk jis tapo kūnu. Dievas, kurio paveikslo nevalia dirbdinti, nes kiekvienas paveikslas jį tik sumenkina, negana to, iškreipia, pats save leido pamatyti tame, kuris yra jo tikrasis paveikslas, kaip teigia Paulius (plg. 2 Kor 4, 4; Kol 1, 15). Jėzuje Kristuje, jo visame gyvenime ir veikloje, mirtyje ir prisikėlime galime patys regėti Dievo Žodį ir per tai gyvojo Dievo slėpinį.

Piemenims buvo pasakyta, kad jie atras kūdikį ėdžiose, skirtose tikriesiems tvarto gyventojams – galvijams. Izaijo knygoje (1, 3) Bažnyčios tėvai išskaitė, jog šalia Betliejaus ėdžių stovėjo jautis ir asilas, simbolizuojantys žydus ir pagonis – taigi visą žmoniją, – kuriems savaip reikalingas Išganytojas. Žmogui, kad išgyventų, reikia duonos, žemės ir savo darbo vaisiaus. Tačiau jis gyvas ne vien duona. Jam reikia ir maisto sielai – jo gyvenimą pripildančios prasmės. Taip galvijų ėdžios Bažnyčios tėvams tapo altorius, ant kurio guli duona, t. y. pats Kristus, dovanojantis save mums kukliu Ostijos, duonos gabalėlio, pavidalu.

Tad Viešpats yra čia ir dabar kasdien. Nuo tos akimirkos Dievas tikrai yra „Dievas su mumis“ (Mt 1, 23). Nebėra tolimas, kurį kažkaip iš tolo gali nujausti per kūriniją ir sąžinę. Jis įžengė į pasaulį. Jis yra Artimasis. Prisikėlęs Kristus saviesiems – mums – pasakė: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Tai visada nauja, visada nuostabą kelianti žinia, pranokstanti visas mūsų drąsiausias viltis. Pirmiausia todėl, kad tai ne tik žinia: tai įvykis, vyksmas, kurį Jėzaus Kristaus asmenyje regėjo, girdėjo, lytėjo patikimi liudytojai. Kartu su juo gyvendami, matydami jo darbus ir girdėdami jo žodžius, jie Jėzuje įžvelgė Mesiją; o pamatę jį po nukryžiavimo kaip Prisikėlusįjį, tapo tikri, kad Jis, tikras žmogus, kartu yra tikras Dievas, vienatinis Tėvo Sūnus, pilnas malonės ir tiesos (plg. Jn 1, 14).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-17.pdf