1. Brangūs broliai ir seserys, mieli draugai, ką tik girdėjome kaip Kristus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. Šie ragino atsiversti, išvarė demonus, gydė. Išvaryti demonus ir gydyti yra skirta tik kai kuriems, tačiau visi krikščionys vienaip ar kitaip neša savyje pašaukimą ir pasiuntinybę jau vien dėl to, kad yra krikščionys. Šios pasiuntinybės kilmė paprasta: krikščionis pašauktas gyventi taip, kaip gyveno Kristus, ir veikti taip, kaip veikė Kristus.

Kristaus gyvensena gali būti apibūdinta keturiais pagrindiniais žodžiais: neturtas, klusnumas, tarnavimas ir pasiaukojimas iki mirties, o jo veikseną galima nusakyti vienu sakiniu: prisiartino dangaus karalystė: atsiverskite ir tikėkite Evangelija. Krikščionys yra pašaukti tęsti tai, kaip gyveno ir kaip veikė Kristus, kad išganymo vaisiai būti perduoti kitiems.

2. Tačiau norint perduoti šiuos vaisius kitiems, norint sekti Kristumi, reikia kažko labai svarbaus – reikia kažko trokšti, kažką priimti, kažką turėti, kažko Viešpaties prašyti. Tačiau ko prašyti? Turbūt to, ko šiandien kunigas visų mūsų vardu prašys Viešpaties atnašų maldoje: „Pažvelk, Viešpatie, į besimeldžiančios Bažnyčios atnašas ir padaryk, kad, jas priimdami, tikintieji taptų šventi“. Tad dalyvaudami netrukus prasidėsiančioje Eucharistijos liturgijoje, kartu su visa Bažnyčia šiandien prašysime sau ir kitiems šventumo.

Šventume galime augti dėl to, kad Eucharistijoje pati Šventoji Dvasia traukia mus į bendrystę su Švenčiausiąja Trejybe. Priimdami šias atnašas, priimame ne tik Kristų į save. Vyksta ir priešingas judėjimas – Šventoji Dvasia mus traukia į Kristų, į jo savęs paties auką Tėvui, ir todėl ji mus traukia į bendrystę su Švenčiausiąja Trejybe, o būti traukiamam į šią bendrystę – tai būti traukiamam į šventumą.

3. Suvokę šventėjimo svarbą mūsų gyvenime, galime suvokti, jog esame siunčiami. *Kristus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du*. Būti siunčiamam – tai išeiti į kelią, tai nebūti vietoje, tai suvokti savo gyvenimą kaip kelią, kuris turi tikslą, turi galutinį sustojimą. Kaip lankininkas nusitaiko į taikinį prieš išaušdamas strėlę, taip ir krikščionis stengiasi savo mintimis, žodžiais ir darbais gyventi į tikslą.

*Be kurpių ir lazdos, nieko neimkite į kelionę*. Eiti tokiu keliu – tai viena vertus pasitenkinti mažais dalykais, eina kartu su kitais, būti šalia kitų, neišsiskirti iš kitų,. Antai ankstyvosios bažnyčios tekstuose randame tokį krikščionių gyvensenos aprašymą:

*Krikščionys nuo kitų žmonių neišsiskiria nei šalimi, nei kalba, nei civiline įstaiga. Jie nėra atsiskyrę ir negyvena tik tam tikruose miestuose, nekalba ypatinga kalba. Jie gyvena graikų ir barbarų miestuose, jie seka šalies tradicijomis apsirengime, maiste ir kituose gyvenimo dalykuose*.

Tačiau kita vertus, kadangi jie trokšta sekti Kristumi, jie keliauja kitaip nei tie, kurie nepažįsta Kristaus. Jų gyvensenoje regimas sunkiai suprantamas paradoksas. Toliau apie pirmuosius krikščionis rašoma:

*Tačiau tuo pat metu jų elgsena yra nuostabi ir akivaizdžiai paradoksali. Jie gyvena savo gimtosiose šalyse, tačiau kaip svetimšaliai. Jie dalyvauja visuose dalykuose kaip piliečiai; ir jie kenčia viską kaip svetimšaliai. Kiekviena svetima šalis jiems yra kaip tėvynė, ir kiekviena gimta žemė jiems yra kaip svetima. Jie turi bendrą stalą, tačiau ne žmonas. Jie yra kūne, tačiau negyvena pagal kūną. Jie gyvena ant žemės, tačiau yra Dangaus piliečiai*.

4. Toliau Jėzus sako savo mokiniams: „Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų…“, tai reiškia, kad pasiųstieji kelyje vienaip ar kitaip sutiks didelių priešiškumų ir net persekiojimų vien dėl to, kad yra krikščionys. Tačiau krikščionių laikysena čia ir vėl paradoksali. Toliau tame pačiame aprašyme teigiama:

*Krikščionys myli visus ir yra visų persekiojami. Jie yra neturtingi, bet praturtina daugelį. Jiems visko trūksta, tačiau visuose dalykuose jie yra pertekę. Jie apkalbami, tačiau pateisinami. Juos keikia, o jie patys laimina. Juos niekina, o jie pagerbia. Jie daro gera, tačiau yra baudžiami kaip piktadariai. Žydai juos puola kaip svetimšalius, ir graikai juos persekioja; o priešiškumo priežastį jų priešai negali pasakyti*.

Brangūs broliai ir seserys, mieli draugai, šie žmonės taip gyveno, nes jautėsi pasiųsti, jautėsi pašaukti ypatingai misijai, o ši misija – tai pačia savo gyvensena pasakyti: prisiartino dangaus karalystė: atsiverskite ir tikėkite Evangelija.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/518-xv-eilinis-sekmadienis-b-homilija.html