Apmąstydami Jėzaus gimimo priešistorę, susiduriame su neperžengiama tikėjimo gelme: Dievuje esantis slėpinys, “nutylėtas per amžinuosius laikus”, Šventosios Dvasios galia tapo kūnu mergelės Marijos įsčiose.

Evangelistas Matas liudija angelo Gabrieliaus žodžius Juozapui: “Marijos vaisius yra iš Šventosios Dvasios”, o Lukas – Marijai: “Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs”. Abu jie atskleidžia Šventosios Dvasios misiją: pabudinti sąžinę. Įdomiausia, kad toji pati Dvasia, hebraiškai Ruah, savo gyvybe pripildžiusi begalybės erdves, davusi įkvėpimo pranašams bei Biblijos autoriams ir būdama jėga to, kuriam “nėra negalimų dalykų” (Lk 1,37), pirmą kartą nužengė ant moters. Kas toji Miriam iš Nazareto?

Tik Dievas gali pagimdyti Dievą. O jei Dievas nori pagimdyti Dievą iš kūrinio, jis turi išaukštinti kūrinį į dievišką būtį. Todėl Kūrėjas išsirenka Mariją ir praturtina ją savimi. Angelas jai sako: “Viešpats su tavimi!.. tu radai malonę pas Dievą”. Štai kas yra mergelė Miriam! Todėl ir jos kūdikis “šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi”.

Visa tai įvyksta mūsų laikams neįprastu būdu: be jokio protokolo, ceremonijų, išankstinių publikacijų, reklamos ir balsavimų. Veikėjai išvengė viešosios nuomonės jungo… susitikimui įamžinti neprisireikė nei video kamerų, nei žurnalistų. Veiksmas vyko meile prisodrintoje tyloje. Angelas pasitraukė. Liko laukimas : “tebūna man, kaip tu pasakei”. Beje, Evangelijose netrūks ir toliau kūrybinių paradoksų, panašių į šį apreiškimą. Nežinia, kodėl evangelistas Lukas, iškilmingai papasakojęs apie angelo naujieną Marijai, nepraskleidė įsikūnijimo tapsmo, o gal tyčia šią paslaptį paliko gvildenti jauniausiajam bendražygiui apaštalui Jonui? “Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų” (Jn 1,14). Kaip ten bebūtų, šie du bičiuliai padovanojo mums gražiąją Viešpaties angelo maldą. Žmonijos istorija galutinai tampa Dievo istorija.

Senojo Testamento pranašai nekalbėjo apie Dievo įsikūnijimą kūne. Jiems buvo artimiau mąstyti ir rašyti apie būsimus įvykius panašius į Sinajaus kalne bei laukiamą Dievo malonės ir garbės apsireiškimą, o ne Žodžio virsmą kūnu. Man tai panašu į Pauliaus prisipažinimą: “Maitinau jus pienu , o ne kietu maistu, kurio jūs dar negalėjote priimti” (Kor 3,2). O ką šiandien mes atsakytume į Jėzaus klausimą: “Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį? Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną?” (Lk 11,11). Ar išdrįsime jam prisipažinti, kad dažniausia mūsų racione akmenys? Ar pakaks drąsos pasakyti, kad mūsiškis šventasis visiškai nepanašus į Dievo Sūnų ir kalbame apie tokį Jėzų, kuriuo Jėzus niekad nebuvo?

Monopolizavę tikėjimo dogmas užmiršome tikėjimo esmę. Žmogumi tapęs Kristus sako: “Ateikite pas mane visi… mokykitės iš manęs “. Būkime atviri: privalome naujai mokytis sekti Kristų, kuris viskuo tapo panašus į žmogų. Mūsų pareiga ir atsakomybė išmokti dieviškai sekti žmogų, konkretų žmogų, kuris įves mus į savo depresiją ir tuštumą, skausmą ir nuogumą, skurdą ir šaltį, mirtininko vienutę ir beprotybę, neviltį ir savižudybę. Įves ten, kur nuolat tariami žodžiai: “Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš  šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte” (Mt 25, 40). “Žmogaus Sūnus  atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę” (Lk 19,10).

Puolėme į tai kas nėra esmiška. Neužtenka vien troškimo būti šventu. Svarbiausia, kad bendruomenės tikėjimas Įsikūnijimu taptų mūsų pačių įsikūnijimu Kristaus brolyje. Krikščionis neturėtų garbinti švytinčią prisikėlusio Kristaus galvą, visai nekreipdamas dėmesio į rūsyje gulintį kūną, kurio rankų ir kojų venos subadytos adatomis. O kas iš mūsų drįstų pasakyti, kad tai ne Jėzaus kūnas, kurį “girdėjome ir savo akimis regėjome… ir mūsų rankos lietė” (1Jn 1,1) ? Šv. Irenėjus sako, kad Tėvas mus stengiasi pasiekti dviem rankomis: per Sūnų ir Šventąją Dvasią – mus paima, pritraukia prie savęs ir sudievina. Tai tik metafora. Bet duok, Dieve, kad pabustų mūsų sąžinė!

Šaltinis: https://baznycioszinios.lt/old/bz9622/622hom2.html