Broliai ir seserys, ne paslaptis, kiek vargo ir rūpesčio įdeda vynuogynų savininkai, kiek daug laiko skiria vynuogynų priežiūrai. Todėl, savaime aišku, laukia rezultatų, savo darbo vaisių: jie į tai turi visą teisę. Taip ir Dievas, jis į mus daug įdeda, todėl daug iš mūsų ir tikisi: teisingumo ir šventumo.

Paegzaminuokime savo sąžinę: ar tikrai esame Viešpaties vynuogyno darbininkai, pajėgūs atnešti gerų vaisių? Pagalvokime apie daugelį Dievo gailestingumo malonių, suteiktų per mūsų gyvenimą. Pranašas Izaijas palygina Dievo tautą su vynuogynu, kuriuo Viešpats labai rūpinasi. Deja, Dievo išrinktoji Izraelio tauta jį išduoda. Ne todėl tauta yra išrinkta, kad ji pagal prigimtį būtų aukštesnė; tokio dalyko nėra. Tapti Dievo tauta reiškia jai apreikštų Dievo savybių – tiesos ir meilės – taikymą žmonėms tarpusavyje bendraujant.

Apaštalas Paulius pataria mąstyti apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, – apie visa, kas dorybinga ir šlovinga. Jis nori, jog turėtume vidinę pusiausvyrą, neprarastume Dievo mums duotų vertybių.

Šio sekmadienio Evangelijoje Kristus nori pasmerkti bjaurų Izraelio vadovų – kunigų, rašto žinovų ir fariziejų – elgesį. Kai šie žudė tuos, kurie primindavo jiems apie Mesiją. Kristaus laikais Galilėjoje įvairūs savininkai įdėdavo daug pinigų į vynuogynus ir neretai juos išnuomodavo su sąlyga, kad dalis derliaus atiteks jiems, savininkams. Šio palyginimo prasmė yra labai aiški: Dievas patiki savo tautą jos vadovams. Tačiau šie ketina panaudoti ją savo tikslams, nedorai elgiasi su Dievo siųstais pranašais ir galiausiai nužudo Viešpaties Sūnų. Ir mes dažnai esame daugiau ar mažiau gundomi panaudoti Evangeliją savo gerovei ir interesams. Viešpaties vynuogynas – tai Jo Bažnyčia, parapija ir kiekvieno iš mūsų siela. Kaip mums kultivuoti tą vynuogyną, kad netaptume Dievo ir jo Sūnaus atstumti?

Neturime savęs laikyti šeimininkais. Tai priklauso Dievui. Tik Dievas yra pasaulio ir viso, kas jame yra, valdovas: medžiaginiai ar dvasiniai dalykai – viskas jo sukurta. Mes nieko savo neturime, nes viską iš Dievo gauname veltui.

Mes privalome darbuotis vadovaujami Kristaus, labai glaudžiai su juo. Be Kristaus mūsų darbas bus visiškai bevaisis, o materialiniai gėriai virs pavydo, nesantaikos ir karų šaltiniu.

Dalytis darbo vaisiais su kitais. Viešpats nori, kad, turėdami tikėjimą, juo dalytumės su kitais, nes tikėjimas nėra duotas tik mums vieniems. Dievui nepatinka egoistai, nenorintys kitiems padėti surasti kelią pas jį.

Kiekviena tauta, kiekvienas luomas, kiekvienas žmogus turi savo pašaukimą, savo misiją. Dievo kvietimą, kurio antrą kartą niekas nekartoja.

Kartą popiežius Pijus IX pasakė: „Raskite man vienuolį, ištikimai besilaikantį savo regulos, ir aš jį paskelbsiu šventuoju.“ Štai ką reiškia ištikimas savo pareigų, savo pašaukimo atlikimas.

Kiekvienas iš mūsų vertiname savo darbus, savo pastangas. Kartais įdėtas į darbą pastangas vertiname net labiau nei pačius darbo vaisius. Tačiau jei darbas nesuteikia lauktų rezultatų, būname pikti ir nelaimingi. Kaip ir tėvai, auklėtojai, kai mato, jog jų vaikai, jų auklėtiniai gyvenime labai klysta. Trokštame, kad mūsų įdėtos pastangos, mūsų darbas nepražūtų, nenueitų veltui, kad žmogus, dėl kurio aukojomės ir dirbome, taptų geresnis ir laimingesnis. Lygiai taip ir Dievas įdeda daug pastangų į žmogų. Jis suteikia mums tikėjimą, moko mus per Bažnyčią, šventina per sakramentus. Jis guodžia, kai mus ištinka liūdesys ir sielvartas, įvairiomis progomis perspėja apie gresiančią pražūtį.

Tai kodėl mumyse vietoje gerumo yra tiek daug blogio? Kodėl neįsiklausome į Dievo pamokantį balsą. Gal kad mums atrodo, jog mes patys, be Dievo, galime geriau savo gyvenimą sutvarkyti? Nenorime, kad mums kas nors siūlytų gyvenimo receptus, net Dievas.

Viešpatie, kai gilinamės į Tavo neribotą teisingumą, pajuntame savyje šiurpą ir baimę. Matydami, viena vertus, savo silpnumą ir negalėjimą visiškai išsilaisvinti iš nuodėmės, o, kita vertus, tavo neribotą teisingumą, prieiname vien nusiminimą ir neviltį, kad išganymas nepasiekiamas, kad gyvenimo pabaigoje mūsų laukia pražūtis. Bet kai imame svarstyti Tavo, Dieve, gailestingumo darbus, kai pamatome, koks esi geras ir gailestingas, užmirštame baimę keliantį Tavo teisingumą, menkniekiais laikome didžiausius paklydimus ir nuodėmes ir nesiskubiname atgailauti. Taip ir einame gyvenimo keliais svyruodami tai į vieną, tai į kitą pusę.

Pasiduodame nusiminimui ir nevilčiai arba vėl nieko nepaisome, manydami, kad Dievo gailestingumas neleis mums pražūti, nors ir nesirūpiname spindėti gerais darbais. Ir vienas, ir kitas kraštutinumas kenkia: vienas, atimdamas mums išganymo viltį, antras, gadindamas ją mintimi, kad be gerų darbų galima būti išganytam lygiai gerai, kaip ir su gerais darbais. Viešpatie, Tavo Sūnus Jėzus Kristus yra mūsų mokytojas, mokantis bijoti teisingumo neprarandant vilties ir mėgti gailestingumą neapleidžiant gerų darbų. Tačiau Viešpats žino, kaip sunku gyvenime suderinti tas tarsi tarpusavyje prieštaraujančias dorybes. Suteik malonės, kad, norėdami būti teisingi, nepasidarytume žiaurūs ir nepamintume po kojų gailestingumo; o norėdami būti gailestingi, nesulaužytume teisingumo.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-08.pdf