Paskutinę advento savaitę džiugią ar kiek melancholišką švenčių laukimo nuotaiką tarsi perkūnas iš giedro dangaus nutraukia šventojo Juozapo drama. Kaip elgtis, kai skaisčiai mylima sužadėtinė praneša, kad laukiasi kūdikio? Juozapas žino, kad Marijos laukiamas kūdikis nėra jo biologinis vaikas. Neišsisklaidžius įtarumo debesims, jis nusprendžia neviešinti šio dalyko ir neįrodinėti savo teisumo kaltindamas kitą. Veikiausiai jo neapleidžia nesupratimas ir tamsuma. Mus tai verčia susimąstyti apie žmogiškojo pasitikėjimo ribas. Ar galima aklai patikėti kitu žmogumi, netgi labai mylint, kaip Juozapas myli Mariją? Vien žmogiškomis jėgomis to nepavyks. Jei nebūtų įsikišęs Viešpaties angelas, Juozapas veikiausiai liktų sužeistas – kaip žmogus ir kaip vyras.

Kai esame visiškai panirę tamsoje ir nebesuprantame, kas vyksta, Dievas ateina mūsų gelbėti. Tuomet pasirodo, kad jis visą laiką buvo šalia, nes toks jo vardas: Emanuelis – Dievas su mumis. Savo abejones ir svarstymus Juozapas patikėjo tik Viešpačiui. Neminima, kad jis būtų išliejęs savo nuogąstavimus kokiam artimam bičiuliui ar su juo taręsis. Įsivaizduokime panašią istoriją, papasakotą prie baro su bokalu rankoje. Veikiausiai čia pat nuskambėtų patarimas: „Mesk ją iš galvos, atrasi kitą moterį.“ Dažnai patariame kitiems žmonėms, turėdami intenciją juos paguosti, tačiau „gerais patarimais“ galime padaryti ir daug žalos. Pažįstame tik dalį tiesos. Laimei, šventasis Juozapas sapne sutiko angelą, o ne mane… Būkime atsargūs, duodami žmonėms patarimus, nes jie gali sugriauti Dievo planus. Daugybę santuokų suardė lemiamu metu išgirstas padrąsinimas: „Skirkis. Mesk. Nesižemink.“

Pagal evangelisto Mato pasakojimą, Šventosios Šeimos gyvenime didieji pokyčiai susiję su Juozapo sapnais. Sapne Juozapas paraginamas parsivesti Mariją į savo namus (1, 20). Sapne jam liepiama leistis į Egiptą (2, 13), o po Erodo mirties iš ten grįžti (2, 19) ir apsigyventi Galilėjoje (2, 22). Evangelistas vaizduoja žmogų, atvirą Dievo vadovavimui ir vedamą antgamtiniu būdu. Juozapas išlaikė tikėjimo egzaminą, nors Šventosios Šeimos gyvenime buvo sunkiausių išbandymų. Visa tai yra tarsi vaikščiojimas ištemptu lynu, balansuojant ant žmogiškųjų galimybių ribos.

Ar galėtų būti kitaip? Ar Dievo įsikūnijimas ir įsikišimas į žmonijos istoriją nėra savotiškas vaikščiojimas ašmenimis? Užduokime sau klausimą, ar patys leistumės Dievo vedami tokiu būdu? Ar galėtume panašiai kaip Juozapas rizikuoti ir grįsti savo gyvenimą Dievo žodžiu? Be tokio pasirengimo rizikuoti, kurį rodo šventasis Juozapas, negali būti tikrų Kalėdų.

Angelas drąsina Juozapą nebijoti parsivesti į namus Mariją. Kodėl nebijoti? Tai nebūtinai reiškia įtarinėjimus ir nepasitikėjimą sužadėtine. Šią vietą galima aiškinti ir pagarbia baime šventybės akivaizdoje. Maldingas izraelitas dėl pagarbios baimės neliestų Sandoros skrynios. Mes nežinome ir šiame gyvenime nesužinosime, ar Juozapas žinojo apie slėpiningą angelo apreiškimą Marijai. Tačiau pažadas: „Tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“, negali nekelti pagarbios Dievo baimės.

Baigiantis advento laikotarpiui, Bažnyčia kreipia mūsų žvilgsnį į Švenčiausiąją Mergelę Mariją. Šiais liturginiais metais skaitoma Mato evangelija, kurioje vaizduojamos Jėzaus gimimo aplinkybės. Įdomu pastebėti, kaip susiję evangelistų Mato ir Luko pasakojimai. Angelas Gabrielius aplanko Mariją ir apreiškia jai Jėzaus įsikūnijimą. Šiandien girdėtoje Mato evangelijos ištraukoje angelas aplanko Marijos sužadėtinį Juozapą. Angelas paragina Juozapą nebijoti – Marijai Gabrielius sako tą patį. Angelas Juozapui apreiškia dieviškąjį planą – jis turi priimti Mariją į savo namus, o ji Šventosios Dvasios galia pagimdys Jėzų (Mt 1, 20–21). Angelas Gabrielius Marijai praneša tą patį. Juozapas įvykdo tai, ką jam angelas sako. Jis paklūsta panašiai kaip Marija.

Tiek Marija, tiek Juozapas yra pašaukti Dievo. Jie abu drąsinami nebijoti. Abiem atskleidžiamas Dievo planas. Abu paklūsta. Tai svarbūs panašumai, tačiau yra ir skirtumų. Pagal žmogiškąją prigimtį tik Marija gali būti motina. Juozapas kaip vyras gali geriau apsaugoti Marijos ir Dievo Sūnų. Popiežius Jonas Paulius II apaštališkajame paraginime Redemptoris Custos vadina Juozapą Atpirkėjo saugotoju. Juozapas, pats būdamas reikalingas atpirkimo, rūpinasi Atpirkėju. Jis rūpinasi Jėzumi, duodamas tai, ką gali duoti tik žemiškasis tėvas. Juozapas priima Mariją į savo namus ir visa kuo dalijasi su ja. Jie tampa Juozapo ir Marijos namais, nes sutuoktinių meilė reiškia asmenų lygybę, bendrystę ir tarpusavio papildomumą.

XX amžiuje išsiplėtojo judėjimai, kuriais siekta lyčių lygybės ir panaikinti socialinę diskriminaciją. Tačiau ilgainiui kai kas ėmė akcentuoti lyčių konkurenciją, net panieką priešingai lyčiai. Galime džiaugtis pozityviais šių judėjimų pasiekimais, tačiau drauge turime nuolat prisiminti Viešpaties plane numatytą lyčių tarpusavio papildomumą. Skaisti Juozapo ir Marijos meilė, abiejų tikėjimo kelionė yra geriausias pavyzdys.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-22.pdf