Brangūs broliai ir seserys, penktadienį mes girdėjome Švento Luko pasakojimą apie Apreiškimą Marijai, o šiandienos liturgijoje ką tik išgirdome Švento Mato pateiktą Apreiškimą Juozapui. Kartais sakoma, kad pirminis Švento Luko pasakojimo šaltinis yra pati Marija, tuo tarpu Matas tiesiogiai remiasi Juozapo liudijimu. Jeigu tai tiesa, šių dviejų epizodų palyginimas leidžia suprasti, kad Marija ir Juozapas neaptarinėjo vienas su kitu Apreiškimo šiam įvykus, ir dar bent keletą mėnesių po to. Tai išskirtinai svarbus faktas: Marija ir Juozapas turėjo atskirai priimti iš Dievo Įsikūnijimo slėpinį ir kiekvienas atskirai turėjo atlikti tikėjimo aktą. Būtent šis tikėjimo aktas sutvirtins jųdviejų santuokinę sąjungą ir pakels ją į aukštesnį lygį, įgalindamas juos bendradarbiauti, išnešiojant ir auklėjant Mesiją, Dievo Sūnų, tapusį žmogumi.

Kažkuria prasme galima palyginti Mariją ir Juozapą su pirmąja žmonių pora – Adomu ir Ieva! Iš tiesų, Kristus pagal Šventąjį Paulių yra vienintelis tikras naujasis Adomas. Tuo tarpu, Marija, pagal Bažnyčios Tėvus, yra naujoji Ieva Kristaus atžvilgiu. Marijos Fiat, Taip, jos pritarimas bendradarbiauti Įsikūnijimo slėpinyje, atitinka tą Fiat, kurį ištarė Jėzus pirmą savo įsikūnijimo akimirką. Kaip sakoma Laiške Žydams, Jėzus atėjo į šį pasaulį, sakydamas Tėvui: „Tu prirengei man kūną, Aš ateinu įvykdyti Tavo valios“. Tai, kad Tėvo valią tuo pačiu momentu priima Jėzus ir Marija, tam tikra prasme atitaiso pirmosios poros neklusnumą. Bet ir Juozapui teks suvaidinti lemiamą vaidmenį Įsikūnijimo istorijoje.

Jis taip pat turi tikėjimo aktu priimti iš Dievo jam skirtą misiją. Jo pritarimas sukuria tarp jo ir Marijos naują sąjungą. Ši nauja sąjunga atkuria tobulą žmonių solidarumą, kadaise prarastą dėl pirmosios Adomo bei Ievos poros nuodėmės. Lukas pradeda savo Apreiškimo istoriją pabrėždamas tai, kad angelas Gabrielius buvo siųstas pas „mergelę“. Tai jau aliuzija į Izaijo pranašystę apie Emanuelio gimimą, skaitant pagal senos graikiškos LXX Biblijos vertimą, kuris patikslina originalaus hebrajiško teksto mesijinę prasmę, rašydamas ne „štai jauna moteris“ bet, „štai, mergelė pradės įsčiose“. O kai angelas sako Marijai „Štai tu pradėsi įsčiose“, žodis štai – ecce – idou – primena pranašystę apie Emanuelį.

Šis žodis duoda suprasti Marijai, kad ji pati yra ta mergelė, apie kurią kalbą Izaijas, ir kad, jei pritars angelo praneštam pasiūlymui, ji pradės Mesiją savo įsčiose tą pačią akimirką, betarpiškai. Jai nereikės „pažinti“ (bibline prasme) savo vyro, Juozapo. Tačiau, po šito stebuklingo prasidėjimo, Juozapo pagalba ir bendradarbiavimas taps būtinai reikalingi tam, kad Jėzus būtų laikomas karališkosios Dovydo giminės palikuoniu ir kad jis būtų saugomas kartu su savo motina viso nėštumo ir vaikystės metu. Kalėdoms artėjant, mes skaitome šiuos tekstus, kupini švelnių ir džiaugsmingų jausmų, tačiau nereikėtų pamiršti kad, šis slėpiningas nėštumas galėjo pastatyti Mariją ir jos vaisių į pavojingą, dviprasmišką situaciją, iš kurios išvaduoti galėjo tik Juozapas.

Ir vis dėlto Marija visiškai nepatiria baimės. Pradėjusi įsčiose dieviškąjį kūdikį, ji neskuba pasikalbėti su Juozapu, bet, išvyksta aplankyti Judėjoje savo pusseserės Elzbietos. Marijai atvykus, įdomu pastebėti, kad Dvasia nedelsdama atskleidžia Elzbietai kas nutiko – „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane“. Marija pasilieka pas Elzbieta tris mėnesius, ir tikriausiai po jos sugrįžimo į Nazaretą Juozapas sužino, kad jo nuotaka yra nėščia. Gali būti, kad pati Marija nusiuntė jam šią žinią, o galbūt jis tiesiog sužinojo naujieną iš aplinkinių. Bet kuriuo atveju, jam reikia priimti skubų sprendimą, prieš susitinkant su Marija. Nors pora ir negyveno kartu, susižadėjimas Izraelyje teisiškai prilygo santuokai.

Tad tai, jog Marija jau nešiojo įsčiose Juozapo kūdikį, galėjo atrodyti kaip visai normalu ir dorybinga žmonėms iš aplinkos. Tačiau Juozapas žino, kad tai negalėjo būti jo vaikas, ir ši skausminga paslaptis verčia jį apsispręsti. Juozapas iš karto atmeta viešo atsižadėjimo idėją. Mes turime prisiminti, kad jam atsižadėjus, Marija būtų tikriausiai užmėtyta akmenimis, ir jeigu neįvyktų koks nors stebuklingas dieviškas įsikišimas, mūsų Viešpaties gyvybė būtų nutraukta prieš laiką, dar jam negimus. Šventasis Jeronimas pastebi, kad Juozapas atmeta šią mintį ne dėl to, kad būtų gailestingas, bet dėl to, kad yra teisingas. Jis tiki, kad Marija yra nekalta, ir galbūt jau nutuokia, kad įvyko dieviškas įsikišimas. Ir visgi, galvodamas, kad neturi čia jokio vaidmens, jis dėl nuolankumo ar baimės nutaria, kad geriausia jam nesipainioti, bet atleisti Mariją slapčia, paliekant ją ir kūdikį dieviškajai apvaizdai.

Tačiau netrukus Juozapas užmiega ir sapne angelas jam taria „nebijok“. Kūdikis iš tiesų yra dieviškosios kilmės; Jis yra Jėzus, kuris išvaduos žmones iš nuodėmių; jis yra Emanuelis, Dievas su mumis; Izaijo pranašystė išsipildė Marijoje. Juozapas gi įgauna ypatingą misiją. Jis turi tapti dieviškosios apvaizdos įrankiu motinai ir kūdikiui. Juozapo Fiat, Taip yra ištariamas ne žodžiais, bet veiksmais. Jis priima į savo namus mergelę Mariją ir tampa – po jos – pirmuoju Kristaus mokiniu, pirmuoju saugotoju, garbintoju ir mokiniu. Šitaip jis stojo į tikėjimo kelią, kuriame bus daug džiaugsmo, bet taip pat ir išbandymų bei kančių, kuriuos jis turėsiąs pakelti su ištverme ir viltimi.

Broliai ir seserys, tai yra tas pats kelias, į kurį mus kviečia turininga šių Mišių pradžios malda: „Dieve, per angelą apreiškęs žmonėms savo Sūnaus įsikūnijimą, pripildyk mūsų širdis savo malonės, ir Kristaus kančios bei kryžiaus galia vesk mus į garbingą prisikėlimą“.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/169-%E2%80%9Ejuozapai,-dovydo-s%C5%ABnau,-nebijok.html