„Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius, visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų.“ Koks artimas mūsų širdžiai šis vaizdas. Kuomet atslūgsta dienos rūpesčiai, ateina vakaras, dažnai liekame vieni su savimi, tuomet paaštrėja ligų keliami skausmai, pagilėja vienatvės ir liūdesio jausmas. Prisimename gyvenime patirtus skausmus, neteisybes ir nejučia ištariame šventųjų vardus, lyg dejuodami, lyg melsdamiesi. Kai kam vienintelė viltis yra glaustis prie Viešpaties ir išlieti maldoje savo širdgėlą, ligų ir nelaimių skausmą. Ausyse skamba Kristaus žodžiai: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mk 11, 28). Ir mes vis einame prie Viešpaties kaip nesuskaičiuojama minia, kaip neišsemiama skausmo jūra. O iš Jėzaus išeinanti jėga mus gydo, perkeičia, mums suteikia kantrybės ir ištvermės. Jis gydo pačias sielos gelmes, nes jis Kūrėjas, kuriantis mums naują širdį. Jo gydomoji jėga neišsemiama, nes Viešpaties gailestingumas neišsemiamas. „Dievas apstus gailestingumo“, – sako apaštalas Paulius (Ef 2, 4). Viešpats gerai supranta, „kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ (Rom 8, 2). Jis mato mūsų kančias. Jėzus niekada neatsitraukia nuo kenčiančio žmogaus, nebėga nuo kančios. Jo širdis jautri ir išmintinga, ir nei vieno neatstumianti. Čia išsipildo pranašo Izaijo žodžiai: „Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas“ (Mt 8, 17).

Iš negausių evangelistų užrašų prieš mūsų akis iškyla gydančio Viešpaties scenos. Jėzus išgydo sergančią apaštalo Petro uošvę. Arba štai Jėzus priešingai ir nepatikliai nusiteikusios minios viduryje. Prie jo prieina žmogus su padžiūvusia paralyžiuota ranka. Visa tai vyksta šeštadienį, todėl visi laukia, ar Jėzus gydys šeštadienį. Tuomet jis juos paklausė: „Ar šabo dieną leistina gera daryti, ar bloga?“ (Mk 3, 1–5). Pajutęs minios neapykantą ir širdžių žiaurumą, Jėzus rūsčiai apžvelgia visus aplink stovinčius, lyg norėdamas kiekvieną jų priversti atsipeikėti ir turėti gailestingumo, ir nuliūdęs dėl jų širdies kietumo taria sergančiajam: „Ištiesk ranką.“ Šis ištiesė, ir ranka atgijo. Štai kitoje vietoje nuleidus pro stogą prie jo kojų neštuvuose gulintį paralyžiuotą žmogų, Jėzus išgydydamas taria: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės… kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo“ (Mk 2, 1–11). Kai minioje prie Jėzaus apsiausto prisilietusi moteris pagyja, Jėzus jai sako: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami“ (Mk 5, 34). Čia mes atrandame esminį išgydymo tikslą – sustiprinti tikėjimą ir išvaduoti žmogų iš nuodėmių naštos. Išgydymas vyksta tuomet, kai mes tikime į Jėzų Mesiją. Neturėdami tikėjimo, vargu ar kreipsimės į Jėzų pagalbos. Kiekvienas kentėjimas turi dvejopą tikslą – arba tai yra Dievo šauksmas, kuris sako: „Žmogau, tavo keliai yra negeri, taisykis“, arba kentėjimas yra pasveikinimas nuo Dievo, kalbąs: „Aš noriu tave padaryti tobulesnį negu esi.“

Ką reiškia, kad Jėzus gydo ligonius? Reiškia, jog prisiartino Dievo karalystė. Kristus primena pranašo Izaijo žodžius: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų.“ Svarbu pabrėžti, jog pirmiausia Geroji Naujiena skirta vargdieniams, neturintiems lėšų pragyvenimui; netekusiems laisvės; akliesiems, neregintiems visos puikios kūrinijos; tiems, kuriuos slegia sielvartas ar socialinis neteisingumas; pagaliau nusidėjėliams. Pirmiausia tiems žmonėms Mesijas tampa lengvai atpažįstamu Dievo, kuris yra meilė, ženklu. Dievas yra meilė, ir skausmas Jo rankose tėra priemonė mums perauklėti ir išganyti.

Savo gyvenimo būdu ir darbais Jėzus apreiškė, kaip pasaulyje, kuriame gyvename, reiškiasi Dievo meilė. Veikli meilė, kuri ieško žmogaus ir aprėpia visą jo žmogiškumą, labiausiai pasireiškia ten, kur susiduria su kančia, skriauda, vargu – su visa istorine žmogaus būsena, kuriai būdingas žmogaus ribotumas bei tiek fizinis, tiek moralinis trapumas. „Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens“ (Mk 6, 34).

Šiandien mes neturime manyti, jog Jėzus nebegali ar nebenori mums padėti. Daugelis kenčiančių sulaukia Jo pagalbos, sustiprinančios sielą ir kūną. Paprastai tai įvyksta ne kokio į akis krintančio stebuklo dėka. Šiuo atžvilgiu malda ir sakramentai turi didelę gydomąją jėgą. Tiesa, trys sakramentai – Atgaila, Eucharistija ir Ligonių patepimas – pirmiausia skirti mūsų sielai, t. y. nuodėmėms atleisti ir pašvenčiamajai malonei padidinti. Bet jie gali gydomai veikti ir kūną. Kiekvienu atveju jie daro mus Dievo akyse vertesnius išganymo, jei meldžiame sveikatos. Todėl, ypač sirgdami, privalome maldingai priimti Atgailos ir Eucharistijos sakramentus, o sunkios ir pavojingos ligos atveju tuojau pat prašyti Ligonių patepimo. Žinoma, melsdami sveikatos, drauge nuolankiai atsiduokime į Dievo apvaizdos rankas.

Mūsų dienomis itin jaučiama karitatyvinės veiklos būtinybė. Įvairiomis formomis žmonių pasaulyje pasireiškianti kančia egzistuoja taip pat tam, kad išlaisvintų žmoguje meilę, tą nesavanaudišką savojo „aš“ dovanojimą dėl kito, kenčiančiojo labui. Žmogiškosios kančios pasaulis tarytum nuolat šaukiasi kito, žmogiškosios meilės pasaulio; ir tam tikra prasme žmogus turi dėkoti kančiai dėl tos nesavanaudiškos, jo širdyje pabundančios ir veiksmais pasireiškiančios meilės. Žmogus, kuris yra artimas, negali abejingai praeiti pro kito kančią. „Tik po kentėjimų aš supratau, kaip gilus yra žmonių sielų giminingumas. Reikia pačiam išeiti kentėjimo mokyklą, tada visi kenčiantieji mums bus suprantami ir mes žinosime, ką jiems pasakyti“ (N. Gogolis).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-01.pdf