Joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje.“ Mes ne nazariečiai. Su Jėzumi neturime jokio giminiško ryšio pagal kūną. Šiuo požiūriu galime pagalvoti, kad ši Evangelijos ištrauka mūsų neliečia. Tačiau tai būtų rimta klaida.

Amžinasis Tėvo Sūnus, pranašų Karalius atėjo pas mus. Tapdamas žmogumi, jis mūsų žemę padarė savo tėvyne. Visi žmonės tapo jo broliai. „Pas savuosius atėjo, – sako šv. Jonas, – o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais.“ Jėzus įsikūnijo; ir visa žmonija priklauso jo „giminei“. Vieni jį priėmė, kiti ne. Net tarp Nazareto žmonių ne visi jį atmetė. Mūsų tekstas mini kelis ligonius, kurie būtent dėl savo tikėjimo buvo Jėzaus pagydyti. Ir kai kurie Jėzaus šeimos nariai yra tarp žinomiausių šventųjų ir mokinių.

„Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus?“ (Mk 6, 3). Įdomu tai, kad šv. Morkus, perteikdamas šiuos žodžius, mums duoda tikrai naujų ir nuostabų žinių apie Kristų ir jo Įsikūnijimo slėpinį. Jeigu, kaip dauguma egzegetų mano, šv. Morkus parašė pačią seniausią iš keturių kanoninių evangelijų ir Matas bei Lukas po to panaudojo jo knygą, tampa aišku, kad šis sakinys yra pirma vieta Naujajame Testamente, kur paminėtas Jėzaus motinos vardas – Marija. Tiksliau sakant, Jėzus yra vadinamas dailide, Marijos sūnumi. Jėzus, prisiimdamas mūsų žmogiškąją prigimtį, nenorėjo tapti turtinga, įžymia asmenybe pasaulio scenoje, garsiu rašytoju, filosofu, kunigu ar uoliu išsilavinusiu fariziejumi, bet tik paprastu darbininku, dailide. Mato evangelijoje, tame pačiame epizode, Jėzus bus vadinamas ir dailidės, t. y. Juozapo, sūnumi. Kita vertus, šv. Morkus nuo savo Evangelijos pradžios iki pabaigos visada nori pabrėžti, kad Jėzus turi tik vieną Tėvą – Dievą, kuris yra danguje ir kurį jis švelniai vadino ne tik Tėvu, bet ir savo tėveliu – Aba. Vis dėlto Morkus ir Matas kartu aiškiai rodo, kad Dievas pakėlė pasaulį iš nuopuolio per savo Sūnaus nusižeminimą, kaip mes meldėmės šių Mišių pradžioje.

Tačiau nazariečiai nenorėjo arba dar negalėjo žvelgti į Jėzų, Mariją ir Juozapą tikėjimo akimis. Jie tik ironiškai samprotavo sakydami: „Iš kur Jėzui visa tai… Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus?“ Kadangi Jėzus kyla iš jų giminaičių arba artimai pažįstamų kaimynų, šie žmonės mano viską apie jį žiną. Jo gyvenimas jiems jokia paslaptis ir nekelia jokių klausimų. Iš gailestingumo Dievo Sūnus tapo prieinamas žmonėms, jis „priėmė tarno išvaizdą“. Tačiau, kaip matome, kai kurie žmonės šį Kristaus atlaidumą pavertė priežastimi atmesti jo dievišką žinią. Istorijos tėkmėje dažnai būdavo teorijų, erezijų, kurios Jėzų norėjo matyti tik kaip paprasčiausią žmogų.

O mes be dvejonių priimame apaštalų liudijimą. Mes tikime Jėzaus prisikėlimu ir dievyste. Tačiau galbūt mūsų praktinė laikysena kartais mus padaro panašius į tuos nazariečius, kurie neturėjo tikėjimo. Šiandien Jėzus ir toliau eina link mūsų per nuolankius tarpininkavimus. Jis ateina per Šventojo Rašto žodžius, per Bažnyčios sakramentus ir apeigas, ir kartais mums susidaro įspūdis, kad esame labai artimi šioms realybėms, galime jas laisvai valdyti. Tačiau ar mūsų tikėjimas yra tiek budrus, kad įžvelgtume nors dalelę išminties ir gyvenimo, esančio šiuose dalykuose? Jėzus ateina ir per mūsų vyresniuosius, Bažnyčios hierarchus, per mūsų bendruomenių ir šeimų brolius ir seseris, per vargšus. Manome, kad gerai pažįstame šiuos asmenis, matome jų ribas ir silpnybes, teisiame jų trūkumus. Tačiau ar esame pajėgūs suprasti, ką Kristus nori mums pasakyti per jų tarpininkavimą? Ar esame pasiruošę gerbti ir mylėti Jėzų juose? Atminkime su šv. Teresėle, jog po regimo netobulumo šydu gali slypėti šventumas.

Tikėjimas yra kelionė. Jėzus, aišku, eina mūsų link. Tačiau mes neturime užsispyrusiai laikytis vietos, kurioje esame, taip sakant, „Nazareto“, įsprausdami Viešpatį į mūsų ribotą supratimą ir kategorijas. Priešingai, per tikėjimą ir meilę reikia išeiti pasitikti Kristaus, kad jam paklustume ir juo sektume nusižeminimo keliu. Tuomet pilni džiaugsmo, nuolankumo ir dėkingumo kartu su savo Motina Mergele Marija galėsime giedoti: „Mes priėmėme tavo gailestingumą, Dieve, vidury tavo šventovės.“ Amen.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-06.pdf