Jėzus gimė Betliejuje, bet augo Nazarete. Taip šis miestelis tapo Jėzaus tėviške, kuri jo užaugusio nebepažįsta. „Ir jie piktinosi juo“ (Mk 6, 3). Panašiai ir krikščionybė: gimė Mažojoje Azijoje, o subrendo Europoje, kuri šiandien sparčiai nusigręžia nuo tikėjimo. Prieš daugelį metų Jėzus pasitraukė iš Nazareto ir iškeliavo į aplinkinius kaimus. Šiandien jis yra priverstas trauktis iš Europos ir keliauti į kitus žemynus. Evangelijos tekstas pateikia ir vieną iš netikėjimo argumentų – čia pat gyvenantys, visiems pažįstami Jėzaus broliai ir seserys. Pagal semitų paprotį broliais ar seserimis vadinami ne tik tų pačių tėvų vaikai, bet ir sūnėnai bei dukterėčios, pusbroliai bei pusseserės, įbroliai bei įseserės (plg. Pr 14, 16; 29, 15; Kun 10, 4). Septuagintoje (Senojo Testamento vertimas į graikų kalbą II a. pr. Kr.) hebrajų kalbos žodis ’āh dažnai verčiamas graikų kalbos žodžiu adelfos, kuris reiškia brolį. Panašiai yra ir Naujajame Testamente. Pavyzdžiui, nėra abejonės, kad Mk 6, 17 Pilypas vadinamas Erodo broliu, nors iš tikrųjų buvo tik įbrolis.

Evangelistas Morkus atkreipia dėmesį, kad Jėzus ten – savo tėviškėje – negalėjo padaryti beveik jokio stebuklo. Ir ne todėl, jog nenorėjo, bet tiesiog negalėjo. Tai vienintelis Dievo ribotumas, kylantis iš begalinės meilės žmogui. Dievas palieka mus laisvus. Žmogus gali tikėti ir netikėti, mylėti ir neapkęsti, saugoti gyvybę ir žudyti. Todėl suprantamas ir pragaro egzistavimas. Jei pragaro nebūtų, tai Dievas nebūtų meilė, nes tas, kas negerbia kito laisvės, o verčia per jėgą save pamilti, negali turėti savyje meilės. Viešpats siūlo, bet neprimeta savo meilės. Kai jo kraštiečiai jį atmetė, Jėzus nepratrūko grasinimais, jis paprasčiausiai pasitraukė kitur. Luko evangelijoje aprašomas panašus įvykis (plg. Lk 9, 51–56). Tą kartą Jėzų atstūmė vienas samariečių kaimas, todėl jo mokiniai jam pasiūlė sudeginti jį, bet Jėzus nuramino savo mokinių smurtines nuotaikas ir pasuko į kitą kaimą, kuriam taip pat bus suteikta laisvė rinktis. Taip Jėzus elgiasi ir šiandien. Jis labiau gerbia mūsų laisvę, negu mes patys vieni kitų. Tačiau taip gimsta ir atsakomybė. Dvasiniame gyvenime svarbu pastebėti Dievo malonės atėjimą ir būti pasiruošusiam ją priimti. Senas lotyniškas posakis primena: Deus non deserit nisi desertatur (lot. „Dievas nepalieka, jeigu nėra paliekamas“).

Tad vertėtų neužmiršti, kad medis be šaknų nudžiūva: Vakarų visuomenės mėginimas modeliuoti žmogiškuosius dalykus išvis be Dievo veda žmones arčiau prie bedugnės krašto, į visišką žmogaus atmetimą. Tiesa, kad, nusigręžus nuo Dievo, randasi naujoji moralė, kurios pamatiniai žodžiai yra teisingumas, taika ir kūrinijos apsauga – žodžiai, primenantys mums esmines ir tikrai reikalingas moralines vertybes. Tačiau tokia moralė lieka tuščia, nes reiškiasi pirmiausia kaip pretenzija kitiems: tokia moralė stokoja mūsų kasdienio gyvenimo pareigos. Kai pirmajame Dievo nebuvimo etape jo šviesa vis dar spingsi ir palaiko žmogaus egzistencijos tvarką, atrodo, kad gerai einasi ir be Dievo. Tačiau juo toliau pasaulis tolsta nuo Dievo, juo aiškiau darosi, kad žmogus, arogantiškai puikuodamasis galia ir turėdamas tuščią širdį, vis labiau netenka gyvybės. Blogis negalėtų būti toks galingas, jei Dievas tikrai būtų mūsų gyvenimo centras, jei būtų gyvesnė mūsų meilė Dievui ir iš jo gaunama meilė artimui, jo kūriniams, žmonėms. Tas pats galioja ir krikščionybei, kur užmirštama, kad tikėjimas yra kelias, kurį pažinti galima tik juo einant. Priešingai, Dievo (ir tikėjimo) vietoje lieka skambūs žodžiai, kuriais galima visaip piktnaudžiauti. Taigi, ir mes, krikščionys, turime nuoširdžiai savęs paklausti: ar kartais neprisidedame prie Dievo išstūmimo iš mūsų visuomenės? Ar nepasiduodame sekuliarizacijos spaudimui tapti šiuolaikiškais praskiedžiant tikėjimą?

Tikėjimo į Dievą rimtumą rodo gyvenimas pagal jo žodį, atmetant tai, kas tik atrodo tikėjimas, o iš tikro tėra susitarimas ar įprotis. Mūsų laikais tai labai praktiškai reiškiasi kūrinio, kurį Dievas panoro sukurti pagal savo paveikslą, – žmogaus užstojimu. Gyvename laikais, kai žmogaus būties matai tapo abejotini. Etiką pakeitė padarinių skaičiavimas. Todėl mes, krikščionys, turime ginti neliečiamą žmogaus kilnumą nuo prasidėjimo momento iki mirties. „Tik tas, kas pažįsta Dievą, pažįsta žmogų“, – sakė Romano Guardini († 1968). Nepažindamas Dievo, žmogus tampa manipuliuojamas. Tikėjimo į Dievą rimtumas reiškiasi ir tuo, kad jis įkvėpia žmones atiduoti save Dievui ir, remiantis Dievu, kitiems. Didi ir konkreti pagalba būna tada, kai yra pasirengusiųjų visą save atiduoti kitiems, ir per tai Dievo meilė tampa įtikima, atverta pasauliui. Krikščioniškasis tikėjimas visų laikų – ne tik mūsų – žmonėms yra papiktinimas. Kad amžinasis Dievas mumis, žmonėmis, rūpinasi, mus pažįsta, kad Nesuvokiamasis tam tikru laiku tam tikroje vietoje tapo paliečiamas, kad Nemirtingasis kentėjo ant kryžiaus ir numirė, kad mums, mariesiems, pažadėtas prisikėlimas ir amžinasis gyvenimas – reikalauti iš žmonių visu tuo patikėti atrodo akiplėšiška. Šis papiktinimas, kuris nepanaikinamas, jei nenorima panaikinti pačios krikščionybės, deja, gana dažnai yra nustelbtas kitų skausmingų tikėjimo skelbėjų papiktinimų. Pavojus iškyla tada, kai šie papiktinimai užima pirminio kryžiaus papiktinimo (gr. scandalon) vietą, per tai padarydami jį neprieinamą, taigi kai tikrąjį krikščioniškąjį reikalavimą užstoja jo skelbėjų – brolių ir seserų Kristuje – neklusnumas.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-06.pdf