Viena tema apgaubia Bažnyčią vis sugrįžtančią prie savo šaltinių ir viršūnių kiekvieną sekmadienį. Tikriausiai ją būtų galima pavadinti Dievo buvimu ir veikimu šalia, kartu su žmonėmis. Šio sekmadienio Dievo žodžio liturgija konkrečiai ir aiškiai vėl ištaria savojo Dievo vardą – Jahvė esantis – kartu – su…

Prieš kiekvieno akis jūra iškyla kaip begalybės simbolis, audros metu tampantis tamsiausios nelaimės ir mirties paslaptimi.

Apie jūrą, kaip chaoso ir tamsybės jėgų simbolį kalba ir Jobo knygos ištrauka, tiesiogiai įvedanti į Evangelijos paskelbimą. O Evangelijos ištrauka šiandien nori paklausti kiekvieno tikinčiojo: “Kas yra tas, kurio ir jūra klauso?” Atsakymas suskambės kiekvieno tikinčiojo tariamame “Tikiu”. Bet pirmiausiai kiekvienam būtinai reikės apmąstyti savo krikščioniškojo gyvenimo istoriją ir joje įžvelgti Dievo buvimą šalia, kartu su juo. Toks Dievo buvimas kiekvienam krikščioniui prasidėjo krikšto vandeniu, kai tarsi per Raudonąją jūrą Išėjimo knygoje, žmogus perėjo iš mirties į gyvenimą. Toks Dievo buvimas yra kiekvieno krikščionio egzistencijos ir gyvenimo stiprybės pagrindas.  Toks Dievo buvimas privalo būti krikščioniškojo džiaugsmo ir ramybės šaltinis. Krikščionybė neįmanoma be Dievo buvimo išgyvenimo.

Tikriausiai todėl mumyse ir aplink mus tiek daug baimės ir nerimo, kančių ir liūdesio, kad mūsų tikimas Dievas vis miega ir jį reikia nuolat žadinti nesibaigiančiomis prašymų maldomis. Ar gali Evangelijos Dievas, Dievas, tapęs žmogumi, apsigyvenęs tarp mūsų, būti tolimas, nepasiekiamas, nepažįstamas? Tokią galvoseną išduoda dažno tikinčiojo nesąmoningai, sukrečiančiai nekrikščioniškai tariamas Dievo vardas “Kažkas”.

Dievas yra kitoks, savo esme esantis kartu su mumis ir keliaujantis su mumis į Uostą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9711/711hom1.html