Daugelis žmonių laikė Jėzų pranašu. Šiandienos Evangelijoje sugretinamas Jėzus ir Elijas, kuris laikytas didžiausiu pranašu po Mozės. Apie Eliją pasakojama pirmoje ir antroje Karalių knygose, apie jį kalba taip pat pranašai – Izaijas ir Jeremijas. Pirmą Jėzaus sugretinimą su Eliju randame pasakojime apie samariečių kaimą. Jokūbo ir Jono reakcija primena pasakojimą apie Eliją iš 2 Kar 1, 5–14. Gindamas pranašiškąjį orumą Elijas šaukėsi dangaus liepsnos, kuri sudegino karaliaus Ahazijo siųstus penkiasdešimtininkus.

Žmogiškai imant, labai suprantama, kad susidūrus su kvailu užsispyrimu susierzinama, net pykstama. Ypač jei tenka naktį praleisti gatvėje, nors namie pakankamai vietos. Apaštalai Jokūbas ir Jonas ypač piktinosi Samarijos kaimo gyventojų nesvetingumu. Juk tiems žmonėms turėtų būti didžiulė garbė priimti pernakvoti Jėzų. Užuot pagerbę Mokytoją, jie jo neįsileidžia. Ach tie samariečiai! To ir galima iš jų laukti… Mišrūs klaidatikiai… Konfesinis priešiškumas pažeidžia žmogišką svetingumo pareigą. Jėzus leidžiasi į savo paskutinę kelionę Jeruzalėn, ir jos pradžia jau apkarsta. Jis atmetamas jau dabar ir gali numatyti, kas jo laukia. Evangelistas tai nusako tokiais žodžiais: „Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę.“ Jėzus ryžtingai kreipia savo žvilgsnį ir širdį į Jeruzalę, kur bus atmestas ir pasmerktas myriop.

Suprantama, kad į samariečių parodytą nesvetingumą mokiniai reaguoja įniršiu. Jiems pikta ne vien dėl to, kad tenka vargintis ieškant nakvynės, bet svarbiausia – kad rodoma nepagarba Jėzui. Jie linkę melstis pranašo Elijo pavyzdžiu: linki, kad nesvetingus kaimo gyventojus iš dangaus ištiktų liepsnos. Tačiau jų spontaniška reakcija jau pažabota krikščioniškų stabdžių. Pirma prakeiksmo žodžių jie kreipiasi į Jėzų klausdami, ar jis tam pritaria.

Čia jie pasirodė esą nuovokūs: Jėzus atmeta jų siūlomą prakeiksmą, jis neleidžia atmokėti piktu už pikta. Jo netenkina tariama „religinio uolumo“ intencija. Tai pamoka ir įspėjimas, kad patys ateityje nebūtų kietakakčiai skirtingų įsitikinimų žmonėms. Nesvetingi samariečiai nuteisiami tuo, kad Jėzus aplenkia jų kaimą.

Kelyje į Jeruzalę, savo galutinį tikslą, Jėzus sutinka tris žmones. Pirmasis pareiškia norą būti Jėzaus mokiniu, beatodairiškai tvirtindamas: „Seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“ Jėzus jam vaizdingai nusako šio kelio sunkumus: lapės turi urvus, paukščiai – lizdus, tik Jėzaus mokiniai neturi kur prisiglausti. Jie yra nuolat kelionėje, jų gyvenime nieko nėra garantuota, jie neturi saugaus prieglobsčio. Mes nežinome: ar vis dėlto tas žmogus ryžosi eiti su Jėzumi, ar išsigando iškilusių sunkumų.

Į antrąjį vyrą Jėzus kreipėsi pats: „Sek paskui mane!“ Čia vėl iškyla sunkumų. Pašauktasis norėtų dar keletą metų likti namie, kol mirs senyvas tėvas, o tuomet surengti jam deramas laidotuves. Tačiau Jėzaus žemiškasis gyvenimas jau eina į pabaigą, jis nebeturi laiko. Jei nori, mokinys turi ateiti tuoj pat, antraip bus vėlu. Mirusiuosius gali laidoti ir tie, kurie mirę savo dvasia. Skelbiantis Dievo karalystę mokinys šaukiamas tarnauti gyvenimui, duoti žmonėms naują gyvenimą. Ši tarnystė yra svarbesnė už visokias apeigines pareigas.

Trečiasis vyras pats pasiprašo pas Jėzų. Jo apsisprendimas labai rimtas. Jis tiesiog prašo žmogiškai suprantamos išlygos: pirma atsisveikinti su savo šeima. Atrodytų, kad giminystės ryšiai yra puoselėtina vertybė, tačiau Jėzus šią išlygą ryžtingai atmeta. Jokių pirma, jokių bet – mokinys turi sekti Jėzų dabar. Jėzaus akyse tik Dievo karalystei priklauso pirmenybė, visa kita – po to. Kas artinasi prie Dievo karalystės su išlygomis yra netinkamas.

Čia vėl iškyla skirtumas tarp Jėzaus ir Elijo. Pirmajame skaitinyje panašų prašymą Elijui išsako Eliša. Elijas apgaubia Elišą savo skraiste, paskirdamas jį savo įpėdiniu. Tačiau Elijas leidžia Elišai atsisveikinti su namiškiais. Jėzaus atsakymas atskleidžia jo mokiniams keliamą aukštesnį reikalavimą. Jėzaus reiklumas įkvėptas meilės, bet ne griežtumo.

Ėmęsis arklo artojas turi visą dėmesį sutelkti į priekį. Jei jis imsis dairytis į šalis ar gręžiotis atgal, vagos bus kreivos, o medinį arklą gali sulaužyti užkliuvęs akmuo. Ši pastaba galioja visiems krikščionims. Ankstesnis gyvenimas praėjo, todėl neverta gręžiotis į apgailėtas nuodėmes. Krikščioniui dera žvelgti tik į priekį. Priešakyje jo laukia svarbios užduotys, iš kurių paskutinė didžioji – mirtis. Krikščioniui prieš akis yra nuostabūs Dievo pažadai, laukiantys to, kuris palieka tiesią gyvenimo vagą. Krikščionio gyvenimas – ne atsisveikinimas, veikiau – lūkestis ir pasisveikinimas.

Parengė K.L.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0711/711hom1.html