Jėzaus liudytojas

Jonas Krikštytojas ir Marija yra simbolinės advento figūros. Jonas yra Senosios Sandoros pranašas ant Naujosios Sandoros slenksčio. Nors Jonas šio slenksčio neperžengia, tačiau atlieka ypatingą užduotį. Pas jį plūstantys žmonės klausinėja, ką turi daryti. Didis pranašas turėjo ne tik žadinti smalsumą, bet ir kelti pagarbią baimę. Tačiau jis neliepia imtis ypatingų askezės praktikų, tik nurodo laikytis įsakymų, ypač neskriausti kito žmogaus. Tuo Jonas skyrėsi nuo fariziejų ir kitų tautos mokytojų, rišusių žmonėms nepakeliamas naštas. Jonas, kaip ir visi Senosios Sandoros pranašai, yra tragiška figūra. Jo gyvenimo liudijimas ir skelbimas parengė žmones Jėzaus evangelijai. Priėmusieji Jono krikštą atvėrė širdis Tam, kuris buvo ne tik balsas, bet ir Žodis, pats Apreiškimo turinys. Jono krikštas padėjo priimti dieviškąjį gailestingumą Kristuje.

Jonas Krikštytojas – Jėzaus dieviškumo liudytojas. Šis pranašas mato nužengiančią Šventąją Dvasią ir girdi Tėvo balsą, liudijantį, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Jonas panašus į didįjį pranašą Eliją, taip pat gyvenusį dykumoje. Tiek Elijas, tiek Jonas patyrė valdingų ir žiaurių moterų rūstybę. Beatodairiška Erodiados neapykanta lemtingu momentu palenkė karaliaus Erodo menkystę ir nulėmė Jonui mirties nuosprendį. Jono Krikštytojo misija istorinė: jis didžiausias „tarp gimusių iš moteries“. Jo skelbimas turėjo atnaujinti tai, kas buvo užmiršta. Jis ir šiandien mus ragina: atsiverkite dieviškojo Apreiškimo tiesai, paželkite į savo širdies gilumą, pamatykite savo nuodėmę, atnaujinkite meilę. Atpažinkite Tą, kuris jau yra tarp jūsų!

Nuo pat gimimo Jonas Krikštytojas buvo sutiktas kaip pranašas. Jo tėvas Zacharijas giedojo šlovinimo giesmę: „Tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu“ (Lk 1, 76). Panašiai kaip didieji Izraelio pranašai, jis pamokslavo smerkdamas priespaudą ir socialinį neteisingumą. Šio sekmadienio Evangelijoje girdėjome raginimą: „Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu.“ Jonas liepia mokesčių rinkėjams nereikalauti daugiau, negu nustatyta. Palyginimą apie nulygintus kalnus ir užpiltus slėnius šiandien galėtume perskaityti kaip raginimą lyginti prasižiojusias socialinės atskirties žirkles, taisyti korupcijos ir apgavystės takus. Jonas Krikštytojas nebijo kritikuoti valdovo už netinkamą elgesį (Mt 14, 4). Jis „moko žmones pažinti išganymą“ (plg. Lk 1, 77). Senosios Sandoros pranašai skelbė ateityje būsiantį išganymą. Jonas Krikštytojas nurodo jį jau dabar esant. Jis skelbia: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau“ (Jn 1, 15). Jonas paliudija Tą, kurio šimtmečiais laukė žmonija. Girdėjusieji Jono liudijimą turėjo būti apimti pagarbios baimės. Senovės pranašai padėdavo savo amžininkams įžvelgti įvykių prasmę pro laiko klodus. Jonas padeda pamatyti Mesiją pro daugelį klaidinusią regimybę. Mesijas nepastebimas ir nesuvokiamas, nes yra panašus į kitus žmones. Jonas Krikštytojas atveria naują krikščioniškosios pranašystės aspektą. Pranašystė ne tik skelbia ateities išganymą, bet ir atveria dabartinį Kristaus buvimą pasaulyje.

Mums taip pat būtina susieti tuos du pranašystės aspektus. Turime darbuotis siekdami socialinio teisingumo ir, kita vertus, skelbti Evangeliją – Jėzaus dovanotą išganymą. Jei skelbdami Kristų nedėtume pastangų gerinti žmonių gyvenimą, šis skelbimas stokotų tikėtinumo. Jei vien darbuotumėmės siekdami socialinio teisingumo, bet neskelbtume tikėjimo ir negaivintume ryšio su Dievo žodžiu, greitai išsemtume savo žmogiškuosius išteklius. Iš Jono Krikštytojo mokomės, kad nedera supriešinti Evangelijos skelbimo ir kovos dėl socialinio teisingumo. Jonas Krikštytojas yra ne socialinis agitatorius, bet Evangelijos šauklys, „rengiantis Viešpačiui tobulą tautą“ (plg. Lk 1, 17).

Girdėjome, kad Jonas Krikštytojas išėjo į vienatvę ir dykumą. Jam prabilus jo žodžiai įtaigiai pasiekdavo tikslą. Jie nulygindavo puikybės ir pasiteisinimo kalnus, užpildavo nusivylimo ir abejingumo slėnius. Jono Krikštytojo mokymo žodžiai nebuvo ypač originalūs: kiekvienas pranašas ragina žmones atgailauti dėl nuodėmių. Vis dėlto jie bylojo labai galingai, nes kilo iš jo būties gelmių ir buvo grindžiami visu gyvenimu.

Mums taip pat kartais privalu tarti pranašišką tiesos žodį. Jis bus įtaigus, jei išmelsime jį širdies vienumoje ir sustiprinsime savo gyvenimo pavyzdžiu. Nebūtinai turime jaustis pranašais. Net priešingai, pagrįstai kelia įtarimą, jei kas skelbiasi esąs pranašas. Panašiai kaip Jonas Krikštytojas privalome rodyti ne save, o Jėzų. Drauge su Jonu sakome: „Jam skirta augti, o man – mažėti.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-21.pdf