Mato evangelijos 11–13 skyriuose ne kartą iškyla „paslėptų” ir „apreikštų” dalykų tema. Viešpats Jėzus apreiškia savo mokymą ir tiesą apie save. Šis mokymas nėra visiškai naujas, nes izraelitai jau nuo seno buvo Dievo mokyti. Bet Jėzus atskleidžia senąsias tiesas naujaip, susiedamas jas su savo asmeniu. Jėzus kreipia mūsų mintis, kad įstengtume atpažinti jį kaip Dievo Sūnų. Su pagarbia baime klausomės Evangelijoje Jėzaus tariamų maldos žodžių, kuriais jis išsako savo giliausius troškimus. Už Jėzaus žodžių galima justi dvasinę kovą. Jam nelengva matyti, kad jo mokymą atmeta visuomenės įtakingieji; Jėzaus žodžiams imliausi paprasti mažutėliai. Tai kartojasi ir vėlesniais amžiais. Apaštalas Paulius rašė: „nedaug tarp jūsų tėra išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų” (1 Kor 1, 26). Šiame dėsningume Jėzus įžvelgia dangaus Tėvo valią. Jis pritaria dangiškajam Tėvui ir šlovina jį už tai. Dieviškojo žodžio išmintimi Jėzus galėjo varžytis su Atėnų filosofais ar aukštaisiais kunigais. Tačiau jis kalba Galilėjos žvejams ir valstiečiams, nes taip nutarta dangiškojo Tėvo. „Taip, Tėve“ nebuvo lengva iš­tarti. Tas iššūkis lieka ir šiandien. Krikščionybė skirta ne vien elitui, ne tik mokantiems elgtis su kompiuteriu ar išlaikiusiems abitūros egzaminus. Turima gyvenimo patirtis ir mokytumas gali tapti kliūtimi, nes „išmintingieji ir gudrieji” dažnai pasitenkina savo jėgomis. Jie turi nusileisti iš mokytumo viršūnės, nes yra kviečiami į tą patį atsivertimą kaip visi kiti. Nuo išmintingųjų ir gudriųjų Jėzaus darbų ir žodžių prasmė lieka paslėpta, jie negali jos lengvai suvokti. O kukliesiems mažutėliams Tėvas viską apreiškė, nes jie nesipriešino jo apreiškimui. Nuolankiu tikėjimu jie apima tai, kas nesuvokiama vien žmogiškuoju protu.

Skaitant Šventąjį Raštą visuomet dera atsižvelgti į kontekstą, kuris žodžiui suteikia kitokį, kartais net priešingą prasmės atspalvį. Šventajame Rašte daug kartų giriama išminties dorybė, net viena Senojo Testamento knyga pavadinta Išminties vardu. Jėzaus minimi „išmintingieji ir gudrieji” akivaizdžiai stokoja dieviškosios išminties. Skirtumą tarp įgyto žemiško gudrumo ir Dvasios dovanotos išminties atskleidžia antrajame skaitinyje nuskambėjusi apaštalo Pauliaus mintis: nesame kūniški, bet dvasiški. Dėl gimtosios nuodėmės mums tapo sunku pažinti dvasinius dalykus. Mums reikalingas Jėzaus liudijimas ir Šventoji Dvasia, kad žinotume, kaip ieškoti Dievo ir jį pažinti. Fariziejams ir Rašto aiškintojams susitikimas su Jėzumi kėlė ne nuostabą, o veikiau pavydą. Juose kilo baimė, jie jautėsi nesaugiai. Savimi patenkintą „išmintingąjį“ ir paprastą „mažutėlį“ galime taip pat įžvelgti palyginime apie fariziejų ir muitininką. Žinome, kurį iš jų Jėzus mums nurodo pavyzdžiu. Turime nuolankiai suvokti savo trapumą ir pažinimo skurdumą. Tik pasitikinti meilė leidžia perskaityti Dievo rašmenis.

Pirmajame skaitinyje pranašas Zacharijas vaizduoja žadėtąjį mesijinį Taikos karalių. Jis ateina įgyvendinti teisingumo – tačiau ne ginklu ar prievarta, bet meilės galia. Teisingumas be meilės neįmanomas. Išaukštintas ir pergalingas karalius nuolankiai joja ant asilės jauniklio. Tai irgi Jėzaus pažinimo raktas. Niekas šiame pasaulyje iki galo negali suvokti giliausio Kristaus sūnystės slėpinio. Veltui stengtumėmės aprėpti Jėzų istoriniais ar psichologiniais metodais. Tik tikėjimu galime atpažinti ir ištarti: Tu esi Mesijas, Dievo Sūnus. Be apreiškimo nesuvoktume, jog Dievas yra Tėvas. Už Tėvo pažinimą esame dėkingi jo Sūnui Kristui. Nevalia savavališkai laužtis į dieviškųjų slėpinių sritį: magija ir visokie bandymai manipuliuoti ezoteriniais „apreiškimais” yra maištas, pasmerktas žlugti. Mes žvelgiame į Sūnų, kuris laisva valia apreiškia mums Tėvą. Mūsų prašymas skamba: „Parodyk mums Tėvą.“ Po Jėzaus maldos ir apreiškimo eina kvietimas. Jėzus pažįsta žmogaus likimą, – jis pats jį patyrė. Žmogui tenka patirti dvasinių ir kūno kančių, jam trūksta pažinimo ir meilės. Jėzus nepateikia dalykinių patarimų, kaip išvengti gyvenimo sunkumų, tačiau kviečia į bendrystę: „Ateikite pas mane visi.“ Ar galima išgirdus šį Jėzaus kvietimą eiti į būrimo saloną, ieškoti gyvenimo sprendimų horoskopuose? Mums dažnai reikia poilsio ar dvasinio patarimo, tačiau turime rūpestingai rinktis. Atostogų metu galime suplanuoti piligriminę kelionę ar kitokią dvasios atvangą. Jei visą vakarą praleisime įbedę akis į televizorių, tai neduos tikrosios atvangos. Agresyviai brukami vaizdai užims mintis ir neliks maldos, dvasios ramybės. Antrajame skaitinyje girdėjome „Jūs esate dvasiniai, kadangi Dievo dvasia gyvena jumyse.“ Paprastai jungas uždedamas jaučiams. Jėzaus mokinys skiriasi nuo jaučio tuo, kad pats ima Jėzaus jungą. Jėzus kviečia traukti dvikinkį jungą drauge su juo. To nė vienas negali gėdytis. Iš Jėzaus gali mokytis, kaip reikia nešti jungą nuolankia ir romia širdimi. Ne pykčiu, ne abejone, ne ginčais rasime Kristaus ramybę, bet savanorišku įsikinkymu į šį jungą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-11.pdf