Įžangos priegiesmis šiandienos Mišiose atitinka gražią grigališkosios giesmės melodiją. Tai įtaigi malda už taiką, duodanti toną šio sekmadienio liturgijai: „Da pacem, Domine, sustinentibus te“; lotyniškame tekste ramybės prašoma „tavęs laukiantiesiems“, o lietuviškai meldžiame: „Duok ramybę, Viešpatie, savo ištikimiesiems“, idant pasirodytų, jog Tavo pranašai kalbėjo tiesą: „Tavo pranašai tebus tiesakalbiai“. Taika, kurią šventasis Augustinas vadino „tranquilitas ordinis“ – „tvarkinga darna“, yra tai, ko instinktyviai ilgisi žmogaus širdis. Tai yra vienas iš tų dalykų, kurių dažniausiai prašoma maldoje.

Mes visi trokštame taikos pasaulyje, ramybės ir susitaikinimo tarp tautų, tarp kaimynų, šeimose. Kiekvienas žmogus siekia vidinės taikos, proto ir širdies ramybės. Tačiau atrodo, kad ramybė visomis savo formomis mus nuolat aplenkia, įveikta smurto, nerimo, blogio jėgų ir nesantaikos, – tie dalykai veikia pasaulyje ir kiekviename iš mūsų.

Senovinis pagoniškosios Romos posakis byloja: „Si vis pacem, para bellum“ – „Jei nori taikos, ruoškis karui“. Šis posakis kartais vartojamas pateisinti ginklavimąsi kaip atgrasinimo priemonę. Tačiau tikroji problema yra įveikti blogio jėgas, sukeliančias konfliktą. Senajame Testamente žydai dažnai tiesiog prašydavo, kad jų pagonys priešai būtų sugėdinti ir išsklaidyti, o Dievo tautoje esančių nusidėjėlių būtų atsikratyta, juos sunaikinant. (Šios daugelyje psalmių randamos maldos krikščionių gali būti pasitelkiamos numanant ne žmogiškuosius, bet dvasinius priešus.)

Izaijas ir kiti pranašai išpranašavo nuostabią Mesijo skelbiamą taikos epochą, laiką, kai liūtas gulės šalia ėriuko, o žmonės perkals savo kalavijus į arklus. Vis dėlto šis laikotarpis niekad nebuvo įgyvendintas, todėl Izraelyje atrodė saugiau pasitikėti pranašais, skelbusiais pražūtį, o ne taiką. Tačiau Jėzus dabar savo mokiniams siūlo tokią ramybę, kurios pasaulis negali duoti, – tai taikingas žmonijos perkeitimas ir sutaikinimas, kylantis iš Įkūnijimo malonės ir iš nekaltojo ir kenčiančio Viešpaties tarno atperkamojo darbo: jis už mus mirė ant kryžiaus, nesavanaudiška meile prisiimdamas nuodėmės pasekmes. Šio atpirkimo vaisiams skirta augti ir laipsniškai reikštis istorijoje iki šlovingo Kristaus pasirodymo ir visatos perkeitimo laikų pabaigoje. Dabartiniu metu Dievas, kaip giedame įžangos priegiesmyje, dovanoja ramybę, atsiliepdamas į „savo Tarno maldas“ – Jis dangiškojoje šventovėje nuolat aukoja savo auką ir užtaria mus. Jis taip pat girdi „savo tautos“ Izraelio maldas – išplėsto ir atnaujinto Izraelio, kuris skirtas visiems, sekantiems Kristų kryžiaus keliu, savyje nukryžiuojantiems egoizmą, kuris yra nuodėmės versmė, ir dalyvaujantiems Jėzaus meilės ir padėkos aukoje.

Pilypo Cezarėjoje Petras pirmą kartą atvirai atpažįsta Jėzų kaip Mesiją. Mato evangelijoje Petras giriamas už tai, kad atveria širdį apreiškimui, kylančiam ne iš žmonių ar žmogiškojo samprotavimo, bet iš dangiškojo Tėvo. (Morkaus evangelijoje, kurioje, kaip manoma, tiesiogiai atkartojamas paties Petro mokymas Romoje, ši vieta praleidžiama, veikiausiai dėl nuolankumo.) Šis apreiškimas įgalina Petrą atpažinti, jog Jėzus yra gyvojo Dievo Sūnus, Tėvo pateptas gelbėti žmonijos. Čia išpažįstamas Petro tikėjimas yra ta uola, ant kurios Bažnyčia per amžius atsilaikys prieš pragaro galybes. Tačiau

Petras, drauge su kitais apaštalais vis dar tikėjosi, jog Jėzus tuoj pat, triumfališkai ir su galia įkurs Dievo karalystę. Jis buvo visiškai nepasirengęs priimti pažemintą ir nukryžiuotą Mesiją. Motyvuojamas pernelyg žmogiškai suvokiamos draugystės jis bando atkalbėti Jėzų nuo tokio kelio. Jėzus jį aštriai atstumia, palygindamas su šėtonu, kuris dykumoje bandė jį gundyti apleisti tikrąją misiją. Vėliau Petras bergždžiai bando ginti Jėzų kalaviju Getsemanėje, o tada tris kartus jo atsižada vyriausiojo kunigo kieme. Šitaip jis skausmingai išgyvena savo silpnumą. Tačiau tai veda jį į atgailą ir parengia tapti uoliu Kryžiaus slėpinio apaštalu.

Mes taip pat esame kviečiami pripažinti savo nuodėmingumą ir silpnumą, kad galėtume vis apsčiau priimti malonę, besiliejančią nuo Kristaus kryžiaus. Tai leis mums nešti savo kryžių sekant Viešpaties pėdomis, per meilę veikiančia tikėjimo dvasia kantriai pakeliant visus pasipriešinimus, kuriuos sutinkame pasaulyje ir savo širdyje. Taip su Petru ir apaštalais, su Marija ir visais šventaisiais galime bendradarbiauti su Kristumi atpirkimo darbe.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-08.pdf