Gundymai neatsiejamai lydi žmogų per visą gyvenimą. Mūsų gyvenimas – tai pavojingas kelias, pilnas gundymų. Gundymo formos ir būdai keičiasi priklausomai nuo laiko, papročių ir kultūros, tačiau visada išlieka pagrindinės pagundos: turėti, galėti, žinoti ir patikti. Todėl šiandieninė visuomenė suteikia gundytojui nesuskaičiuojamų galimybių.

Šėtonas pasiūlė Mesijui tris pasaulio užkariavimo būdus. Pirmuoju gundymu masės pavergiamos žemiškųjų gėrybių pažadais. „Pamaitink jas, „liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“, ir jos eis paskui Tave, kur panorėsi“, – sakė gundytojas. Kristus nesutinka su tuo pasiūlymu ir atsako, jog žmogus yra gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų. Šėtonas išdrįsta Kristų gundyti primindamas, kad Jis yra Mesijas. „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona.“ Lygiai taip pat šėtonas prabyla latro lūpomis ant Kalvarijos kalno: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Tačiau ant kryžiaus mirštantis Išganytojas neparodo jokio stebuklo, nes Dievo Sūnaus mirtis už žmoniją buvo pats didžiausias stebuklas. Žydų išėjimo iš Egipto nelaisvės istorija aiškiai parodo, kokios stiprios yra pagundos galvoti, kad Dievas privalo įsiterpti į žmonijos gyvenimą ir išspręsti konkrečias visų ir kiekvieno žmogaus problemas. Nors Dievas visapusiškai globojo išrinktąją žydų tautą, 40 metų vargstančią dykumoje, tačiau visada priminė, jog žmogus gyvas ne vien duona, ne vien materialine gerove, bet ir Dievo žodžiu, Dievo valios vykdymu.

Kristus, padauginęs duoną ir žuvis tam, kad pamaitintų minią žmonių, neieškojo sau garbės ir nenorėjo, kad žmonės paskelbtų jį karaliumi. Lengviausias būdas patraukti žmones prie savęs, tai duoti jiems duonos. Šėtonas gerai žinojo žmogaus silpnybę pirmiausia ieškoti duonos. Duok jiems duonos, ir jie išrinks tave karaliumi. Bet Kristus nenorėjo būti duonos karaliumi. Žmonijos istorijoje pastebėta, jog maisto gausumas, pokyliai ir lėbavimai labai greitai atitraukia žmogų nuo Dievo planų. Kitas pavojus būtų, jei žmonės taptų dykai maitinamais tinginiais, negerbiančiais darbo ir jo visokiais būdais vengiantys.

Šėtonui rūpėjo ne patarnauti Kristui, o suklaidinti jį, nes žmonės, eidami paskui Kristų dėl duonos, tikrai būtų užmiršę Dangaus karalystės reikalus arba niekais juos laikę, kaip kad ir šiandien atsitinka tose draugijose ar partijose, kurių vadai, iškėlę duonos šūkį, vilioja žmones į savo sekėjų gretas. Deja, tačiau šiandien nemažai krikščionių siekia panaudoti tikėjimą ir Dievą savo žmogiškiems interesams. Šėtonas žmoniją gundo garbinti žemės gėrybes teikiantį mesiją – stabą, tam piktoji dvasia panaudoja projektus, bendruomenes, politines partijas. Jis gundė Kristų panaudoti stebuklus savo interesams, idant Dievas būtų gerovės klestėjimo garantas. Tačiau tikėjimas nėra magija, nėra karjeros ar valdžios kopėčios. Galia ir viešpatavimas yra stabmeldystės pasauliui vaisius. Žmogus dažnai siekia Dievo vietoje, nepaisydamas nei moralės, nei prigimties reikalavimų, viešpatauti pasauliui.

Kitą sykį šėtonas gundė Kristų, stovintį ant labai aukšto kalno. Apačioje, po Jo kojomis, pilkavo dantytos uolų viršūnės, už kurių plytėjo „šio pasaulio karalystės“. Kažin kur tolumoje žygiavo nenugalimi romėnų legionai, jūra plaukė laivai, kilo liaudies masių bruzdėjimai. Kam jos paklūsta? Kas valdo pasaulį? Argi ne aukso galia, ne ginklo jėga, ne egoizmo, žiaurumo, prievartos stichija? Imperatorius tik todėl ir valdo tautas, kad pripažįsta tamsiųjų jėgų galią žmogui. Šėtonas tarė: „Duosiu tau valdžią visoms karalystėms; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo.“ Tapk toks, kaip imperijų valdovai, ir žmonės puls Tau po kojų. Tokio karžygio Mesijo ir laukė žydai. Ką reiškia eiti prie valdžios atiduodant šėtonui garbę? Tai reiškia eiti tuo keliu, kuriuo ėjo šėtonas, būtent apgaulės ir užgrobimo keliu, nepaisant Dievo įsakymų, žmonių teisių ir laisvių. Todėl, kas valdžią ima smurtaudamas, keldamas revoliucijas, apgaudinėdamas, praliedamas kraują, tas atiduoda garbę šėtonui, tokia valdžia yra neteisėta, nes buvo gauta melu ir apgaule.

Tačiau Jėzus nepasidavė kardo pagundai. Jis ne tam atėjo, kad sektų engėjų pėdomis. „Eik šalin, Šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!“ – toks buvo Jėzaus atsakymas. Troškimas valdyti pasaulį neretam žmogui pavirsta stabmeldyste.

Išėjęs iš dykumos, Jėzus pasuko į Jeruzalę. Tačiau ir ten blogio dvasia neatstojo. Šėtonas žino, jog žmonės trokšta stebuklų, nepaprastų ženklų. Jis neva nori Kristui padėti gauti žmonių pasitikėjimą, gauti jų pripažinimą. Kristui, stovėjusiam ant vienos iš aukštų Šventyklos aikštelių, piktoji dvasia pasiūlė: „Pulk žemyn!“ Jeigu žmogus, nukritęs nuo šelmens ant akmenų, liktų gyvas, minia, be abejo, palaikytų ji didžiu stebukladariu. Tačiau ir rėksmingo stebuklo kelias, kuriuo pasuko tiek tariami mistikai, tiek „technikos stebuklų“ šalininkai, nebuvo priimtinas Jėzui. Jis visuomet stengsis slėpti savo galią vengdamas dvasinės prievartos žmonėms. Šėtonas žino, kad akių pageidimas priveda žmones prie didelių nuodėmių. Nesveikas akių pageidimas liepia kastis kitų žmonių gyvenimuose, jų dabartyje ar praeityje, kad iškeltume kitų ydas, silpnybes ir nuodėmes ir tuos žmones viešai pažemintume. Nesveikas domėjimasis verčia kištis į kitų reikalus, į kitų sąžinę, skaityti jų laiškus, klausytis už durų ir t. t. Tas pats nesveikas domėjimasis veda prie noro sužinoti visas dieviškąsias paslaptis. Štai kodėl plinta spiritizmas, kabalos, burtai, prietarai, horoskopai. Autentiška religija, kai mes tarnaujame Dievui vykdydami Jo valią, o ne kai Dievas verčiamas tarnauti žmonių įgeidžiams. Tikrasis tikėjimas yra išbandomas tuomet, kai žmogus atsiduria ant savo gyvenimo kančių Kalvarijos. Kuomet išbandomas mūsų tikrasis pasitikėjimas Dievu, kai atrodo lyg Dievas būtų mus apleidęs, nuo mūsų pasitraukęs.

Šėtonas panaudoja įvairius gundymus žmonijos istorijoje pritaikydamas juos laikmečiui, papročiams, kultūroms, tačiau visada gundymų pagrindas buvo ir yra tas pats: turtas, galia, žinojimas ir malonumai, šiandieniais žodžiais tariant: pinigai, seksas ir malonumai. Šėtonui labai patiktų, jeigu šiandienis žmogus gyventų kaip mechaninis gyvulys, negalvodamas apie savo gyvenimo prasmę, tenkindamas savo instinktus. Anuomet nusidėję Adomas ir Ieva pasijuto esą nuogi. Širdies nuogumas ir tuštybė yra visų nelaimių ir dramų priežastis. Žmogiška tuštybė skatina ieškoti žemiškų blizgučių, turtų, garbės, šlovės visais, net žiauriausiais būdais. Šioms pagundoms įvardyti ir nuo jų išsigelbėti ir yra skirtas šventosios gavėnios laikotarpis.

„Jei nori tarnauti Viešpačiui, būk pasiruošęs bandymui“ (Sir 2, 1). Kartą vienuoliui dykumoje šėtonas patarė: „Šiandien pailsėk; rytoj padarysi atgailą!“ Vienuolis gundytojui atkirto: „Eik šalin, šėtone! Šiandien atgailosiu, o rytoj, jei bus laiko, ilsėsiuos.“

Dėkojame Tau, Viešpatie, kad atsiuntei galingą kovotoją už mūsų laisvę Jėzų Kristų, kuris niekais pavertė šėtono valdžią. Pasižadame šiandien melstis už tuos, kurie yra gundomi turtais, puikybe ir garbe.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-01.pdf