Tikime į vieną Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Garbė Dievui – Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai, Dievui, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina per amžius.

Brangūs broliai ir seserys, neretai manoma, kad kalbėti apie Švenčiausiąją Trejybę yra ne tik sudėtinga ir nelengva, bet ir pavojinga bei rizikinga užduotis. Neseniai vienas kunigas pasakė: „Neišvengiamai reikia kalbėti apie Švenčiausiąją Trejybę bent vieną kartą per metus, Švenčiausiosios Trejybės sekmadienį, ir tai pats sunkiausias visų metų pamokslas. Viena vertus, bandydamas kažkaip paaiškinti, kad trys skirtingi dieviškieji Asmenys yra vienas Dievas, bijai sulaukti teologų kritikos, netyčia nukrypti į kažkokią ereziją. Kita vertus, esi įsitikinęs, nesvarbu, ką tu sakai, paprasti tikintieji nieko nesupras, viskas jiems atrodys neįdomu ir nuobodu.“

Tokios abejonės yra labai apgailestautinos, bet ir suprantamos. Nuo viduramžių Vakarų Bažnyčios požiūris į Trejybės slėpinį ypač pabrėždavo intelektinį samprotavimą ir filosofines sąvokas. Iš tikrųjų intelektiniai samprotavimai ir tokios sąvokos kaip „dieviškoji prigimtis“, „asmuo“ ir „santykiai tarp dieviškųjų Asmenų“ gali labai padėti bent šiek tiek suvokti trivienio Dievo slėpinį, kuris pranoksta žmogaus protą. Šių Mišių dėkojimo giesmė pateikia to samprotavimo ir tų sąvokų santrauką: „Visagali Tėve, amžinasis Dieve, tu su vienatiniu Sūnumi ir Šventąja Dvasia esi vienas Dievas ir vienas Viešpats; nėra tai Asmens vienumas, bet trijų Asmenų prigimties bendrumas. Ką tavo apreiškimu tikėdami mes žinome apie tavo didybę, lygiai tą patį pripažįstame Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Taigi, išpažindami tikrą ir amžiną dievystę, mes garbiname ir prigimties vienumą, ir Asmenų skirtingumą, ir lygų jų garbumą.“

Šių teologinių formuluočių apmąstymas galėtų padėti mūsų protui šiek tiek priartėti prie slėpinio, nors daugeliui iš mūsų tai gali atrodyti abstraktu, nutolę nuo esminių gyvenimo klausimų, siekių ir rūpesčių. Labai gaila, nes, atvirkščiai, Švenčiausioji Trejybė mums yra, arba turi būti, pati artimiausia, konkrečiausia, brangiausia ir gyvybiškai svarbiausia tikrovė. Iš visų pusių esame apgaubti trijų dieviškųjų Asmenų galybe bei rūpestingumu. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia apreiškė save mums, ir to dėka galime pažinti kiekvieną iš jų, giliai patirdami kiekvieno jų malonės veikimą. Per tikėjimą mes žinome ir intuityviai jaučiame, kad jie yra vienas ir tas pats Dievas. Trivienis Dievas yra mūsų egzistencijos pirmoji priežastis ir galutinis tikslas. Kaip sakė šv. Paulius atėniečiams: „Mes jame gyvename, judame ir esame.“

Pradžioje Dievas viską sukūrė per savo Žodį, bendradarbiaujant Šventajai Dvasiai. Žodis nuolat tvarko ir organizuoja visatos elementus ir būtybes, juos darydamas dieviškojo proto išraiška ir atspindžiu. O Dvasia judina ir tarsi gaivina visą regimą ir neregimą, medžiaginį ir dvasinį pasaulį, traukdama jį meilės ryšiais link jo galutinio tikslo, kuris yra Dievo garbės ir Dievo meilės pilnutinis apreiškimas. Tačiau Trejybės slėpinys yra iš esmės ne Dievo kaip Kūrėjo, bet Dievo kaip TĖVO slėpinys. Dievas yra Tėvas ne tik todėl, kad sukūrė ir dabar palaiko pasaulį, gailestingai rūpindamasis mumis savo Apvaizda. Jis yra Tėvas ypač dėl to, kad nuolat gimdo ir neša savo „glėbyje“ (tai yra Šventosios Dvasios meilėje) savo Amžinąjį Sūnų, kuris yra jo Žodis, tobulas jo esybės paveikslas, jo šlovės atšvaitas. Dievas turi savąjį viengimį Sūnų. Jis galėtų pasilikti su juo Šventosios Dvasios bendrystėje per amžių amžius. Bet prieš pasaulio sukūrimą Dievas laisvai išsirinko mus savo Sūnuje, jis laimino mus visokeriopa dvasine palaima, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jo įsūniais. Jis iš anksto numatė ir paskyrė mus, kad taptume panašūs į jo Sūnų. Štai kodėl, kaip sakė Paulius, esame taip pat iš Dievo giminės.

Kviesdamas mus tapti įsūniais jo viengimyje Sūnuje, Dievas atskleidė mums savo intymaus gyvenimo giliausią slėpinį. Švenčiausiosios Trejybės pažinimas yra Velykų slėpinio tikslas ir pagrindinis vaisius. Trivienio Dievo gyvenimo patyrimas ir dalyvavimas jame yra Šventosios Dvasios atsiuntimo pirmutinė ir puikiausia pasekmė. Kaip Mišių pradžioje meldėmės: „Dieve Tėve, atsiųsdamas į pasaulį savo Sūnų – Tiesos Žodį – ir Šventumo Dvasią, tu atskleidei žmonėms giliausius savo būties slėpinius.“ Arba kaip ką tik girdėjome Evangelijoje: „Dievas (Tėvas) taip pamilo pasaulį (Šventojoje Dvasioje), jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ Ateidamas į pasaulį Jėzus apreiškė, kad tikrasis Dievo vardas yra Tėvas. Siųsdamas į mūsų širdis Šventąją Dvasią, jis mus kaip savo brolius moko tarti tą vardą ir šauktis jo. Šitaip jis mus įveda į Švenčiausiosios Trejybės vidų.

Brangūs broliai ir seserys, Garbė Dievui – Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai, Dievui, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina per amžius. Dievas, kuris amžinas ir visiškai nekintamas, yra atėjęs pas mus. Švenčiausioji Trejybė yra tapusi mūsų tikra šeima, mūsų amžina tėvyne, mūsų rojumi. Trijų nesukurtų dieviškųjų Asmenų liepsnojančios meilės bendrystė yra mūsų dabartinio gyvenimo aukščiausias pavyzdys, rodantis, kaip mums dera nesavanaudiškai mylėti vieniems kitus. Ji yra taip pat ir visada bus mūsų vienintelis tikras džiaugsmas, mūsų amžinasis gyvenimas. Netrukus išpažinsime tikėjimą. Tai darydami, stenkimės tikėjimo akimis giliau suvokti amžinosios Trejybės garbę. Šlovinkime jos didingą vienybę ir padėkokime Dievui už jo neapsakomą dovaną. Amen.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-05.pdf