Jeruzalės šventykla, pastatyta Saliamono maždaug prieš 3000 m., buvo laikoma vienu iš septynių pasaulio stebuklų. Jėzus sako, kad ji bus sugriauta. Gėrėtis daiktų gražumu yra teisinga, tačiau neužmiršti jų trapumo taip pat svarbu. Dievui svarbiau ne išorė ar iš marmuro pastatyta šventykla, bet žmogus ir jo širdies grožis, kuris yra amžinas. Kažkas Jėzaus paklausia apie šventyklos sugriovimo laiką. Bet ir tai nėra svarbu. Šventyklos sugriovimas nėra pasaulio pabaigos įvykių dalis. Evangelistui Lukui rašant, tai jau buvo įvykę. Lukui čia svarbiau yra atskleisti mūsų ėjimą ne į pabaigą, bet į tikslą. Senojo pasaulio pabaiga yra naujojo pasaulio gimimas.

Praėjus keturiasdešimčiai metų po Jėzaus mirties ir prisikėlimo, žydai, varginami Romos vietininkų, klaidinami apsišaukėlių mesijų, sukilo prieš galingą romėnų valdžią. Imperatorius Vespasianas malšinti sukilimo pasiuntė savo sūnų Titą. Galinga kariuomenė priartėjo prie Jeruzalės ir apsupo miestą iš visų pusių, kad niekas iš jo nepabėgtų. Tik nedaugelis krikščionių, prisiminę Kristaus patarimus, suskubo iš miesto pasitraukti ir gelbėtis. Žydų tarpusavio nesutarimai, mieste kilęs badas ir įvairios ligos greitai palaužė žydų pasipriešinimą, ir 70 m. rugpjūčio 16 d. romėnų kariuomenė nesunkiai įsiveržė į miestą. Prasidėjo baisios žudynės. Nuo bado, ligų ir kalavijo žuvo apie milijonas žmonių. Likę gyvi pateko į nelaisvę. Gražioji Saliamono šventykla – žydų pasididžiavimas – buvo ligi pamatų sugriauta; iš jos neliko „akmens ant akmens” (Lk 21, 6). Po to 132 m. žydai, suklaidinti apsišaukėlio mesijo Bar Kochbos, dar kartą sukilo prieš galingąją Romą ir buvo galutinai palaužti. Jeruzalė sulyginta su žeme. Ištremtiems iš miesto žydams uždrausta čia lankytis, išskyrus vieną kartą per metus, kad prie Jeruzalės griuvėsių apraudotų savo sugriautą miestą ir šventyklą. Šventykla neatstatyta iki šiol, o buvusią šio statinio didybę galima pajusti prie išlikusios Raudų sienos.

Nuo šventyklos sugriovimo Jėzaus apokaliptinė kalba pereina prie klaidinančių balsų, kurie griauna vidinį žmogaus gyvenimą, pavojaus. Bus nemažai tų, kurie, pasisavinę Kristaus vardą, sakys: „Aš esu.“ Šiais žodžiais, reiškiančiais Dievo vardą, kiekvienas iš jų prisistatys kaip gelbėtojas, kurį atsiuntė Dievas. Apaštalas Paulius perspėja Tesalonikų krikščionis: „Mes prašome jus, broliai, dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo ir dėl mūsų surinkimo aplink jį: nesiduokite taip lengvai nukreipiami nuo sveiko proto ir įbauginami ar dvasios pranašyste, ar žodžiu, ar neva mūsų parašytu laišku, esą Viešpaties diena jau čia pat. Tegul niekas jūsų neapgauna kuriuo nors būdu!“ (2 Tes 2, 1–3).

Jėzus ne kartą savo mokiniams primindavo, kad jie bus persekiojami, patirs priespaudą. Taip pat ir šioje paskutinėje savo kalboje prieš kančią, mirtį ir prisikėlimą jis sako: „Žmonės pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl mano vardo tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdytojus“ (Lk 21, 12). Jėzus perspėja savo mokinius, kad, prasidėjus persekiojimams, jie neišsigąstų, būtų drąsūs ir juo pasitikėtų. „Tada jums bus proga liudyti“ (Lk 21, 13). Net persekiojimo metu bus galima liudyti Evangeliją. Tuomet liudijimas net bus tvirtesnis ir iškalbingesnis, labiau atskleis Jėzaus Kristaus tiesą. Prisiminkime, jog pirmaisiais krikščionybės amžiais daug pagonių atsivertė būtent todėl, jog matė krikščionių kankinių tvirtą tikėjimą, jų meilę persekiotojams. Pagonys darė išvadą, kad neįmanoma taip tikėti, jeigu tai nebūtų tikra. Todėl daugelis iš jų atsivertė ir įtikėjo, kad Jėzus Kristus yra Viešpats ir kad jis yra prisikėlęs. Drąsus krikščionių liudijimas versdavo žmones susimąstyti, panašiai kaip Išėjimo knygoje Egipto kerėtojai, matydami Mozės ir Aarono drąsą ir daromus ženklus, su nuostaba sakė: „Tai Dievo pirštas“ (Iš 8, 15). Krikščionių kankinių ištvermė būdavo ir yra skambesnis liudijimas už pačius iškalbingiausius pamokslininkus. Taigi „tarpinis laikas“ tarp Kristaus prisikėlimo ir antrojo jo atėjimo istorijos pabaigoje yra skirtas liudyti. Svarbiausia nėra nugalėti, įrodyti tiesą, išgyventi. Svarbiausia yra gebėti liudyti teologines dorybes – tikėjimą, viltį ir meilę kiekvienoje gyvenimo situacijoje. Stengtis nugalėti blogį ne blogiu, bet gerumu. Pirmajame Petro laiške sakoma: „Bet tai darykite švelniai ir atsargiai, turėdami gryną sąžinę, kad šmeižiantys jūsų gerą elgesį Kristuje liktų sugėdinti dėl to, už ką jus šmeižia“ (1 Pt 3, 16).

Šalia priešininkų persekiojimų, čia bus ir artimųjų bei draugų išdavysčių (plg. Lk 21, 16), vadinasi, Bažnyčios persekiojimai ir kančia kils ne tik iš išorės, bet bus ir nuodėmių padarinys Bažnyčios viduje. Visais laikais tai buvo žinoma: labiausiai Bažnyčia persekiojama ne pagoniškos ar ateistinės visuomenės, bet savų, nuodėmės, kuri egzistuoja ir Bažnyčioje. Ir šiuo atveju galioja Viešpaties paraginimas: „Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę“ (Lk 21, 19). Būti ištvermingiems – tai tęsti atsivertimo, maldos ir atgailos kelionę. Toks turėtų būti mūsų atsakas persekiojimų akivaizdoje. Reikia būti realistams: blogis visada puola, jis puola iš išorės ir iš vidaus, tačiau taip pat neužmirškime, jog egzistuoja gėrio jėgos ir bet kuriuo atveju Viešpats yra stipresnis už blogį. Dievo teisingumui suteiktas paskutinis žodis istorijoje: „Štai! Arti ta diena, liepsnojanti kaip krosnis! Visi įžūlieji ir nedorėliai bus ražiena, – ateinanti diena juos taip sudegins, – kalbėjo Galybių Viešpats, – kad nepaliks jiems nei šaknies, nei šakos. Bet jums, bijantiems mano vardo, patekės teisumo saulė, skleidžianti gydančius spindulius“ (Mal 3, 19–20).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-10.pdf