Verbų sekmadienį prasideda svarbiausia liturginių metų savaitė – Didžioji savaitė. Pačios svarbiausios šios savaitės dienos – Didysis tridienis: ketvirtadienis, penktadienis ir Velyknaktis: naktis iš šeštadienio į sekmadienį. Kodėl ši savaitė vadinama Didžiąja? Todėl kad per ją paminimi didieji mūsų tikėjimo slėpiniai: Paskutinė Vakarienė, Kristaus Kančia, Mirtis ir Prisikėlimas. Didžiosios svaitės pradžią ženklina Verbų procesija ir Kristaus Kančios skaitymas. Šiais metais skaitome Kristaus Kančią pagal Luką. Joje, kaip ir kitose evangelijose, gana dažnai pasigirsta vieno iš apaštalų vardas – Judas Iskarijotas. Jau vien Judo vardas tarp krikščionių sukelia instinktyvią priekaišto ir pasmerkimo reakciją. Žodis „Iskarijotas“ gali tiesiog reikšti „vyrą iš Kerijoto“, nurodant jo gimtąjį kaimą netoli Hebrono ir minimą du kartus Biblijoje (plg. Joz 15, 25; Am 2, 2) arba ir sikarijų iš radikalios uoliųjų atmainos (lot. sica – durklas, kurį naudodavo žydų ekstremistai užpuldami iš pasalų romėnų karius ir žydus kolaborantus). Kai kas šiame žodyje įžvelgia paprasčiausią hebrajiškos-aramėjiškos šaknies ish-qaria transkripciją: „tas, kuris jį išduoda“.

Judo išdavystė evangelijose kartais pasakojama kaip dar vykstantis (plg. Jn 6, 71), o kartais, ypač apaštalų sąrašuose, kaip jau įvykęs faktas (plg. Mt 10, 4; Mk 3, 19; Lk 6, 16). Pati išdavystė įvyko dviem momentais: pirmiausia Judui susitarus su Jėzaus priešais dėl trisdešimties sidabrinių (plg. Mt 26, 14–16), o paskui suėmimo metu, bučiniu išduodant mokytoją Alyvų kalne (plg. Mt 26, 46–50). Vis dėlto evangelistai dažnai pabrėžia ir Judo apaštališkąjį pašaukimą: jis yra pristatomas kaip „vienas iš Dvylikos“ (Mt 26, 14. 47; Mk 14, 10. 20; Lk 22, 3; Jn 6, 71). Jėzus net du kartus, kreipdamasis į apaštalus ir kalbėdamas apie Judą, jį nurodo kaip „vieną iš jūsų“ (Mt 26, 21; Mk 14, 18; Jn 13, 21). Ir Petras po Jėzaus prisikėlimo pasakys apie Judą, kad jis „juk buvo mūsų būryje ir turėjo dalį šioje tarnystėje“ (Apd 1, 17).Taigi kalbama apie asmenį, priklausiusį tiems, kuriuos Jėzus buvo išsirinkęs kaip artimiausius savo bendražygius. Bandant paaiškinti Didžiosios savaitės įvykius iškyla du klausimai. Pirmiausia savęs klausiame, kaip Jėzus galėjo pasirinkti tokį žmogų ir net juo pasitikėti, juk, nors ir buvo paskirtas šios grupės ekonomu, jis apibūdinamas kaip „vagis“ (Jn 12, 6). Pasirinkimo paslaptis išlieka dar ir todėl, kad Jėzaus nuosprendis labai griežtas: „Vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti“ (Mt 26, 24). Dar neaiškesnis tampa Judo amžinasis likimas žinant, kad jis „gailesčio pagautas nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir seniūnams trisdešimt sidabrinių ir tarė: ‘Nusidėjau išduodamas nekaltą kraują’“ (Mt 27, 3–4), po to pasikorė (plg. Mt 27, 5).

Antras klausimas susijęs su Judo elgesio motyvacija: kodėl jis išdavė Jėzų? Yra įvairiausių hipotezių. Vieni tvirtina, kad jis buvo godus pinigų; kiti palaiko mesijinį aiškinimą: Judas nusivylė Jėzumi, pamatęs, jog šis nesiekia politinio ir karinio šalies išlaisvinimo. Iš tikro evangelijų tekstai remia kitą požiūrį: Jonas aiškiai sako, kad „velnias buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti jį“ (Jn 13, 2); panašiai rašo ir Lukas: „Šėtonas įėjo į Judą, vadinamą Iskarijotu, vieną iš Dvylikos“ (Lk 22, 3). Judas atsidūrė kito valdžioje: kas nutraukia draugystę su Jėzumi, netampa laisvas, bet papuola į rankas kitoms galybėms.Tuo būdu einama anapus istorinių motyvacijų ir šis įvykis aiškinamas Judo, kuris pasidavė piktojo pagundai, asmenine atsakomybe. Vis dėlto Judo išdavystė išlieka paslaptis. Jėzus jį laikė savo bičiuliu (plg. Mt 26, 50), bet, kviesdamas eiti palaiminimų keliu, nedarė įtakos jo valiai ir nesiėmė išankstinių priemonių prieš šėtono gundymus, nes gerbia kiekvieno žmogaus pasirinkimą. Prisiminkime, kad panašiai ir Petras priešinosi Jėzui, bet susilaukė griežto priekaišto: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“ (Mk 8, 33). Be to, Petras po savo didžiojo nuopuolio (plg. Mt 26, 69–75) gailėjosi ir rado atleidimą ir malonę. Judas irgi gailėjosi, bet jo gailestis pagimdė neviltį, kuri tapo savęs sunaikinimo priežastimi. Jis mato tik save ir tamsą, o ne Jėzaus šviesą, galinčią apšviesti bei nugalėti ir tamsą. Nuo tikro gailesčio neatsiejamas vilties tikrumas, kylantis iš tikėjimo didesne galia šviesos, Jėzuje tapusios kūnu. Šv. Benedikto († apie 560) reguloje rašoma: „Niekada nenusivilk dieviškuoju gailestingumu.“

Išties gyvename gyvenimą, išstatytą įvairiems pavojams: Adomas atsiskyrė nuo Dievo rojuje, o šėtonas – danguje. Ne tas yra silpnas, kuris atsiskiria nuo Dievo, bet tas, kuris nebepasitiki juo. Užkalbinęs žmogų, Dievas atskleidžia savo pasitikėjimą mumis, ir dabar trokšta to paties pasitikėjimo iš mūsų. Negalima suklysti, kai yra abipusis pasitikėjimas. Tai gražiai atskleidžia šv. Klaudijaus Kolombjero († 1682) malda Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai: „Žmonės gali atimti visus mano turtus ir garbę; liga gali atimti jėgas; nusidėjęs galiu netekti Tavo malonės; bet niekada nenustosiu pasitikėti Tavimi. Vieni ieško laimės turtuose, kiti – protingume ar gyvenimo saugume, arba geruose darbuose ir gausiose maldose. Mano vienintelis pasitikėjimas yra tai, kad aš pasitikiu Tavimi, kuris nė vieno niekada neapvylei.“ Tad nepamirškime dviejų dalykų: Dievas gerbia mūsų laisvę ir laukia mūsų sugrįžimo, nes jis yra gailestingas ir žmones mylintis Dievas.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-02.pdf