Kai kam ši Evangelijos pagal Matą ištrauka gali atrodyti tarsi elegija apie ypatingomis galiomis apdovanotus seniai gyvenusius karžygius, kurių žygiai vėliau apdainuojami giesmėse. Žinoma, evangelistas visiškai nesiekė taip pavaizduoti; veikiau mums sunku suvokti, jog Jėzaus pasirinktieji buvo paprasti žmonės ir išgyveno panašius sunkumus kaip ir mes. Esame linkę mintyse atsiriboti: tai buvo kažkada seniai, dabar tokių dalykų nebebūna… Skaitinys iš apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams tarsi apverčia viską aukštyn kojomis ir atskleidžia mums, kur glūdi dalyko esmė. Paulius, seniau persekiojęs apaštalus, turėjo jausti gėdą. Jis didelis nusidėjėlis, kaip pats apie save sako, „tarsi ne laiku gimęs“, neturėjęs teisės lygintis su tais Dievo vyrais. Tačiau jis sutiko Prisikėlusįjį ir suprato, kur iš tikrųjų glūdi žmogaus šventumas ir didybė. Iki tol negirdėta ir neprilygstama žinia: „Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.“ Apaštalas Paulius suvokė, ką reiškia būti nuteisintam tebebūnant nusidėjėliu.

Neturi reikšmės, kiek pajėgiame nuveikti, kokiomis ypatingomis Dievo galiomis ar gebėjimais esame apdovanoti. Reikšminga tik tai, jog – taip šiandien kalba Jahvė Mozei Išėjimo knygoje – esame ypatinga Dievo nuosavybė. Jis mus atpirko, kai dar tebebuvome paskendę savo nuodėmėse.

Jėzus vykdė Tėvo patikėtą misiją ne vienas. Jis pakvietė žmones drauge tarnauti jo skelbiamai dangaus Karalystei. Tai didžiulė rizika. Juk pašauktieji yra klystantys, riboto intelekto, netobulos moralės, turintys ydų. Jų perteikiama Jėzaus žinia gali prarasti tikėtinumą, tapti nepriimtina, ypač tokiais permainingais ir kritiškais laikais kaip mūsų. Tačiau pasaulis turi suvokti, kad tarp besidarbuojančių pjūtyje Dievo darbininkų yra ne vien šventieji ar genijai. Kitaip kodėl Viešpats būtų prašęs darbininkų pjūčiai? Kodėl esame kviečiami prašyti Viešpaties darbininkų pjūčiai? Argi jis pats nėra pakankamai suinteresuotas savo reikalu? Mums patiems to prašymo reikia, kad nemanytume galį tai nuveikti vieni. Darbininkus reikia įgalioti ir juos pasiųsti, o tik Dievas gali padaryti, kad ateitų tikri ir uolūs darbininkai.

Jėzus pakviečia dvylika vyrų būti artimiausiais bendradarbiais. Skaičius dvylika simbolizuoja sudievintą, išganytą pasaulį. Izraelio tauta turėjo dvylika giminių, taigi dvylika apaštalų reiškia naujosios Dievo tautos pirmtakus. Apaštalų autoritetas siejamas su Kristumi: pasiuntinys priimamas ir traktuojamas kaip jo siuntėjas. Bažnyčia yra apaštališka: apie Jėzų žinome tik iš apaštalų mokymo ir liudijimo.

Pažvelkime į Jėzaus pašauktus vyrus. Jie įvairūs kaip tuometinė visuomenė. Tai paprasti geros valios žmonės, maldingi, tačiau nesimokę rabinų mokyklose. Tarp jų daug žvejų: Simonas, Andriejus, Jokūbas ir Jonas; yra taip pat muitininkas Matas. Jie skirtingo amžiaus ir pažiūrų. Tarp jų ir, kaip dabar sakytume, dešinysis radikalas – Simonas Uolusis, ir jo priešingybė, sakytume, liberalas, su okupantų režimu bendradarbiavęs Matas. Judas yra vienintelis negalilėjietis, iš Judėjos miesto Karijoto. Kodėl Jėzus jam, o ne Matui patikėjo kasą? Aišku viena, kad Jėzus ir Judo širdį norėjo laimėti meile.

Išsiųsdamas Jėzus duoda apaštalams reikšmingų nurodymų. Įsimena tai, kad Jėzus jiems draudžia eiti pas pagonis ar samariečius, o misijų sritį apriboja: keliauti liepiama pas izraelitus. Tai galima suprasti kaip vien disciplinos ir laiko sąlygų nulemtą nurodymą. Jėzus siuntė savo apaštalus į konkrečią religinę bei nacionalinę savo tautos santykių terpę. Netrukus misijų situacija iš esmės pasikeitė. Tie apribojimai tapo nebereikalingi ir buvo panaikinti. Tokių pokyčių nemažai Bažnyčios istorijoje, o Bažnyčia pagal laiko dvasią turi į juos atsiliepti.

Apaštalai skelbia Jono Krikštytojo pradėtą ir Jėzaus toliau skelbtą žinią. Apaštalų gauta ir perduodama žinia laiduoja gyvą Bažnyčios Tradicijos tėkmę. Prisiartinusią Dievo karalystę rodo Jėzaus suteikta galia gydyti ligonius, išlaisvinti demonų apsėstuosius. Ką apaštalai gavo iš Dievo kaip malonę, jie turi perteikti žmonėms dovanai. Žinoma, jie gali naudotis žmonių svetingumu, tačiau jau misijos pradžioje įspėjami, kad nekauptų turto.

Mąstydami apie apaštalų išrinkimą suvokiame esą visi Viešpaties pašaukti ir išrinkti. Išrinkimas gali atrodyti tik kaip privilegija, pretekstas pasipuikuoti, jausti viršenybę. Miuziklo „Smuikininkas ant stogo“ personažas Tevjė ironiškai klausia Dievo: „Kodėl mums tiek nelaimių? Kodėl esame nuolat žeminami? Žinau, žinau, mes – tavo išrinktoji tauta. Bet bent kartkartėmis gal galėtum išsirinkti ką nors kitą?“ Žiniasklaidoje skambančios diskusijos apie „elitą“ atskleidžia, kaip paviršutiniškai suvokiama, ką reiškia būti „išrinktuoju“.

Tačiau kiekvienas suvokęs esąs Dievo pašauktas ir išrinktas žino, jog net iš pažiūros nereikšminga tarnystė dažnai pranoksta žmogaus jėgas. Tenka kovoti su vienatvės pagunda: niekas kitas neatliks tau skirtos užduoties, už tave nenuspręs. Tenka susidurti su kitų nesupratingumu, net priešiškumu. Tokiais momentais kyla pagunda užsisklęsti vienatvėje, ieškoti lengvos paguodos ar stebuklingo recepto, suabejoti savo pašaukimu, gyvenimo įsipareigojimais. Vienintelė tikra išeitis yra ištikimybė pašaukimui ir pasirinkimui. Svarbiausia suvokti, kad ne aš, o Dievas pirmutinis mane pasirinko. Jis pasirinko mane tuomet, kai tebebuvau nusidėjėlis. Jis nesiderėjo su manimi dėl sąlygų, išrinkimas reiškia jo meilę.

Esu išrinktas ar išrinkta. Tai galiu priimti ar atmesti. Priimti išrinkimą reiškia pasitikėti atleidžiančia meile. Ta meile turėjo patikėti Petras, tačiau jos nepajėgė atpažinti Judas. Išrinktasis lieka nusidėjėliu ir yra nuolat reikalingas gailestingumo.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-10.pdf