Išmintis niekada nebuvo labai pelninga. Tikrieji filosofai, išminties mylėtojai dažnai baigdavo savo gyvenimą skurde, niekinami amžininkų. Mūsų dienomis taip pat labiau vertinama ne išmintis, bet gebėjimas sukaupti daugiau informacijos, sėkmingai ja pasinaudoti. Apie gyvenimo sėkmę linkstame spręsti iš regimų pasiekimų.

Izraelitams išminties apraiška buvo per Mozę duotas Dievo Įstatymas. Tačiau jau Senajame Testamente aptinkame troškimą giliau pažinti ne tik Įstatyme įrašytą, bet ir Dievo Dvasios įkvėptą gyvąją išmintį. Išminties knygoje rašoma: „Ją vertinau labiau, negu skeptrą ar sostą, o turtus palyginti su ja laikiau niekais.“ Išmintį įgyja ne tas, kas moka kaupti žinias ir medžiagines gėrybes, bet tas, kuris geba jomis protingai naudotis dėl kitų gėrio. Išminties paieškų aidas skamba ir Evangelijos ištraukoje. Turtingas jaunuolis – o turtas žydų akyse reiškė Dievo palaiminimą – klausia Mokytojo apie gyvenimo kelią. Išgirdęs radikalų paraginimą viską parduoti žmogus nusiminęs pasitraukė. Įsivaizduojame nelengvą pasirinkimą: kas būtų pasirengęs parduoti butą, mesti darbą, atsisakyti karjeros… Naujajame Testamente kritikuojamas ne turtas, bet prisirišimas prie jo ir perdėtas rūpinimasis gėrybėmis, užtemdantis Dievo karalystę. Tarp Jėzaus sekėjų buvo taip pat turtingų žmonių, rėmusių mokinių būrį savo ištekliais (Lk 8, 3). Kiekvieną žmogų pančioja vis kitokie dalykai. Meiliai pažvelgdamas Jėzus tobuliausiai asmeniškai pažįsta žmogaus širdį. Viešpats žino, kad gyvenime mums reikia daugybės dalykų, kad svarbu jaustis saugiai.

Mėgstame vaikščioti pramintais takais, mąstyti išbandytomis schemomis, susitikinėti su pažįstamais žmonėmis. Tai suteikia mums saugumo jausmą. Turtingas jaunuolis taip pat gyvenime viską buvo tvarkingai susidėliojęs: „Mokytojau, viso to laikausi nuo pat jaunystės.“ Tačiau atėjo laikas žengti neįprastą žingsnį. Palikti numintus kelius ir mąstymo schemas, atsiverti naujovei. Imtis rizikos ir atsiliepti į naują Kristaus kvietimą: „Vieno dalyko tau trūksta.“ Kiekvienam iš mūsų reikia žengti tokį gyvenimo žingsnį. Sekti paskui Kristų reiškia atsisakyti naudos ir ligtolinio saugumo, atsiverti naujam ir nepažįstamam pasauliui.

Turtingas jaunuolis nedrįso rizikuoti. Jis nenorėjo palikti savo jaunystės pasaulio ir atsitraukė liūdnas. Tariamo saugumo saitai viršijo išmintį. Karalius Saliamonas pasielgė kitaip. Jis pasirinko išmintį: „Meldžiausi, ir man buvo suteiktas supratimas, šaukiausi Dievo pagalbos, ir atėjo pas mane išminties dvasia.“ Tik meilės erdvėje žmogus gali atitrūkti nuo žmogiškų išskaičiavimų ir apsidraudimų, imtis rizikos ir atsiverti naujai tikrovei, priimti ir įvertinti kito žmogaus buvimą, palikti, ką turėjo, ir eiti nauju keliu.

Jaunuolis kreipiasi į Jėzų žodžiais: „Gerasis Mokytojau.“ Jėzus atsako, kad vienas Dievas yra geras. Neturime lengvabūdiškai švaistytis tokiais epitetais. Jaunuolis numano, kad jis per mažai nuveikė, vien stengdamasis laikytis įsakymų. Jėzus žino kelią ir moko, kaip eiti tikrosios pažangos keliu. Kristaus sekimas yra daugiau negu Dekalogo laikymasis. Jaunuoliui dera padaryti kažką tokio, ko nėra įrašyta Įstatyme. Jam siūloma išdalyti visą nuosavybę vargšams. Tuomet tas turtas taps lobiu danguje. Tapęs nepriklausomas jaunuolis galės priklausyti artimiausių Jėzaus mokinių būriui. Tačiau jaunuoliui šis reikalavimas atrodo per didelis. Jis nenori atsižadėti savo turto ir praranda džiaugsmą. Mums lieka daug klausimų. Ar jaunuolis pražuvo, nors nuo jaunystės buvo laikęsis visų įsakymų? Jeigu jis negali įžengti į dangaus karalystę, kur tuomet eis? Ar Jėzus jį tik bandė? Ar iš tikrųjų liepė parduoti nuosavybę? Jeigu jis vidujai būtų išsilaisvinęs nuo prisirišimo prie turto, gal tuomet galėtų išlikti turto savininku? Ar Jėzaus reikalavimai taikomi mums visiems?

Jėzus sako: „Žiūrėkite ne į nutolstantį jaunuolį, bet į save ir darykite išvadas.“ Ne Jėzus trukdo turtuoliams ir sunkina jų gyvenimą, bet pats turtas juos prislegia. Jų turtas kelia pavojų išganymui. Turtuoliui patekti į dangaus karalystę taip pat sunku, kaip kupranugariui rangytis pro adatos ausį. Jėzaus mokiniai sukrėsti palyginimo, nors patys nesijaučia turtuoliai. Žydams turtas buvo Dievo palaimos ženklas ir atpildas už maldingumą. Jeigu padorus ir turtingas žmogus negali pasiekti išganymo, tai kas tuomet jį pasieks? Mokiniai jaučia, kad į dangaus karalystę patekti sunku ne vien turtuoliams. Vien savo jėgomis jos nenusipelnysi. Tačiau Dievui yra viskas įmanoma. Dievas turtuolius gali vesti per kančią, skurdą, kad jie varge atrastų dangaus karalystę. Turtas nėra nuodėmė, bet daugeliui rimta kliūtis, blokuojanti dangaus karalystę.

Petras vėl prabyla mokinių vardu ir sako, kad jie visko atsižadėjo. Mokiniai įvykdė Jėzaus reikalavimą išsilaisvinti nuo turto ir seka paskui Jėzų. Veikiausiai Petras vylėsi iš Jėzaus išgirsti pažadą apie dangaus karalystę. Jėzus išplečia pažado gavėjų būrį. Amžinojo gyvenimo pažadas galioja ne tik dvylikai Jėzaus mokinių, bet ir kiekvienam žmogui, savaip atsižadėjusiam turto ir gyvenimo saugumo. Kas visiškai atsiduoda Jėzui ir jo darbui, gaus šimteriopą palaiminimą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-17.pdf