Šiandien mes girdėjome liūdną Evangelijos pasakojimą apie jaunuolį, kurį Jėzus kvietė būti apaštalu, bet jis atsisakė. Didelė garbė, didelis džiaugsmas, didelė tarnystė ir amžinojo gyvenimo laimėjimas gulėjo prie jaunuolio kojų. Tačiau jis, liūdnai nuleidęs galvą, pasitraukė nuo Išganytojo. Bet juk jo širdyje kažkas buvo, kas jaudino jį. Jis buvo geras, sąžiningas, garbingas, besilaikantis Dievo įsakymų žmogus. Gal net šiek tiek rūpinosi ir vargšais. Tačiau jautė, jog to maža. Reikia padaryti kažką daugiau, žengti lemtingą žingsnį. Ar jis teisingai suprato Jėzaus žodžius? Žinoma, teisingai. Bet nepadarė to svarbaus žingsnio ir pasišalino nuo Jėzaus.

Šventajame Rašte yra sukrečiantys Viešpaties žodžiai. Kreipdamasis į tuos, kurie nesiryžta žengti žingsnio link Jo, link atsivertimo, Viešpats sako: „Tu nei šiltas, nei šaltas“ – t. y. tu esi abejingas, drungnos širdies. Susimąstykime: gal ir mums reikia žengti tą lemtingą žingsnį? Turime Viešpaties malonę, tikėjimą į Kristų, semiamės išminties iš tikrosios Evangelijos ir neretai einame gyvenimo keliu susikūprinę ir nusiminę. Mums viskas atrodo labai vienoda, nuobodu ir pilka. Ir mes patys tampame nei šalti, nei karšti.

Mes visi čia susirinkusieji galime save laikyti tikinčiais žmonėmis. Bet Jėzui iš mūsų reikia daugiau. Jis laukia atgręžtos į jį mūsų širdies, lyg satelitinės antenos į ryšių palydovą. Ir jeigu šio žingsnio nežengsime, taip ir liksime nei šalti, nei karšti, abejingi žemės keleiviai, neturintys gyvenimo tikslo. Ateisime į šventovę kieta lyg akmuo širdimi. Šventovės skliautais sklandys Dievo žodis, bet mūsų širdyje aido nesigirdės. Mus slegia nusiminimas ir liūdesys, štai kodėl esame nei šilti, nei šalti. Mums reikia, kad mūsų tikėjimo širdies pulsas padažnėtų. Nes jeigu neatsiversime, pražūsime. Tai labai svarbi mūsų gyvenimo tiesa. Gali nutikti, kad iki paskutinės gyvenimo dienos liksime tik paviršutiniški katalikai be prasmingo, gerais darbais išpuošto gyvenimo.

Kartą vienas mokytojas liepė savo mokinimas parašyti rašinėlį tema „Ką jūs darytumėte, jeigu laimėtumėte milijoną“. Pirmąją vietą laimės tas mokinys, kurio atsakymas bus tikėtiniausias.

Atsakymai buvo skirtingi. Dažniausiai pasitaikė trijų rūšių atsakymai: padėčiau tėvams, o dalį atiduočiau vargšams; pirkčiau automobilį ir keliaučiau po užsienio šalis; stengčiausi su laimėtu milijonu uždirbti kitą milijoną.

Mokytojas pirmąją vietą paskyrė trečiajam atsakymui, nes dauguma žmonių, turėdami vieną milijoną, stengtųsi uždirbti kitą, trečią, o jeigu pavyktų, tai ir dešimtą milijoną. Tačiau krikščioniškiausias atsakymas buvo pirmasis.

Apie labai turtingą žmogų, o gal net milijonierių, kalbama ir šio sekmadienio Evangelijoje. Jis neišlošė šių pinigų loterijoje – tuomet loterijų nebuvo. Tikriausiai tuos pinigus paveldėjo iš savo tėvų. Jis buvo jaunas ir daug gero girdėjo apie Jėzų, todėl puolęs ant kelių klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mk 10, 17). Kai iš Jėzaus išgirdo, jog reikia laikytis Dievo įsakymų, kuriuos Mozė gavo ant Sinajaus kalno, jaunuolis atsakė, kad viso to laikosi nuo pat jaunystės. Būdamas turtingas, jis nieko neapiplėšė, nevogė, nežudė. Tačiau šis turtingas jaunuolis norėjo padaryti ką nors daugiau, nei mylėti savo tėvus ar visada sakyti tiesą. Tai išgirdęs Jėzus meiliai pažvelgė į jį. Štai čia mums visiems reikia stabtelėti ir pagalvoti, kodėl evangelistas Matas taip išskirtinai pabrėžia, kad Jėzus meiliai pažvelgė į jaunuolį. Kiek daug kartų Jėzus sakė bardamas: „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24); „Vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą“ (Lk 6, 24); „Saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“ (Lk 12, 15). Prisiminkime palyginimą apie turtuolį ir Lozorių.

Jėzus labai gerai suprato, jog turinčiam daug turto jaunam žmogui labai sunku išlikti doram ir sąžiningam. Prisiminkime Jėzaus pasakojimą apie sūnų palaidūną, kuris iššvaistė savo palikimo dalį ir tapo elgetų elgeta.

Jėzus meiliai pažvelgė į turtingą žmogų, nes jam buvo džiugu matyti Dievo valią vykdantį jaunuolį, kuris geba atsispirti blogiui. Tačiau jam grėsė pavojus, kurio jis nė neįtarė – didelis prisirišimas prie savo turto. Todėl kai Jėzus patarė savo ištekliais paremti stokojančiuosius, jaunuolis nusiminė. Jis negalėjo atplėšti savo širdies nuo turto. Jam buvo nepriimtinas gyvenimas atsisakant savo gausių išteklių, juo labiau juos atiduodant kitiems.

Tad manau, jeigu kas nors iš jūsų laimėtumėte milijoną, patirtumėte daug vargo ir nemalonumų dėl tokio laimikio: ką daryti su tiek pinigų? Duoti ar neduoti pašalpą tokiai paramos prašytojų gausybei?

„Eik parduok visa, ką turi“ (Mt 19, 21). Ką tai reiškia? Ne tai, ką kai kurie galvojate. Tai nereiškia, jog reikia išleisti viską, ką turime, ir atsisakyti turtų; pirmiausia, ką būtina padaryti, išmesti iš savo dvasios prieraišumo prie turto mintis, užleidžiant vietą mintims apie kur kas svarbesnius dalykus nei pinigai. Suprantame, kaip vargsta tie, kurie nieko neturi ir yra priversti elgetauti, kad išgyventų, ir jiems sunku pažinti Viešpatį ir jo teisingumą. Jų skurdas tampa kliūtimi gauti tą dvasinę neturtėlių palaimą. Ne naujiena turtų atsisakymas ir išdalijimas vargšams ir elgetoms: daug žmonių taip darė iki Kristaus gimimo, vieni iš meilės žmonėms, kiti iš tuščios garbės ir noro pasirodyti. Tad kas nauja pasigirsta iš Jėzaus lūpų? Tai, kad savo sielą reikia išlaisvinti nuo godumo ir gobšumo demono. Senieji geradariai atsisakydavo išorinių daiktų, bet dažnai vidumi taip ir likdavo prisirišę prie turto. Labdara užsiiminėjo iš puikybės, tuščios garbės, išdidumo ar net paniekos neturtingiesiems. Kristus mus moko nuoširdaus ir artimą mylinčio dosnumo.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-09.pdf