Po Velykų dar kartą suvokiame, kad Jėzaus prisikėlimas žmonijai atveria naują erą. Trumpas skaitinys apima svarbiausius Jono evangelijos akcentus. Artėja Jėzaus valanda, kai per Kryžių esmingai perkeičiamas pasaulis. Dabar iki galo atskleidžiama Dievo meilė. Jėzaus misija pasiekia viršūnę tą valandą, kai visas pasaulis atrodo atsidūręs ant žlugimo ribos, ir nuskamba žodis „Atlikta“ (Jn 19, 30). Dievo šlovė apreiškiama atsidavimo valandą. Kryžius nuo šiol iki galutinio Viešpaties atėjimo išlieka Dievo meilės pasauliui ženklu. Kojų nuplovimu buvo vaizdžiai parodytas didysis meilės įsakymas, nurodomas kaip pagrindinė krikščioniškojo gyvenimo žymė. Jėzaus mokiniai per meilę turi nešti pasauliui Dievo žodžio šviesą. Išlikti su Viešpačiu padeda „pergalė, nugalinti pasaulį – mūsų tikėjimas“ (1 Jn 5, 4). Šiandien Jėzus duoda mums naują įsakymą: mylėti kitus taip, kaip jis myli mus. Žinome, kad savo jėgomis taip mylėti nepajėgsime, mums reikia Dievo pagalbos.

Šį sekmadienį švenčiame ir Motinos dieną. Pasiaukojanti motinos meilė neatsiejama nuo kančios. Motinoms tenka nėštumo sunkumai, jų dalia skausmuose gimdyti, vargti maitinant ir auginant vaikus, iškęsti paauglystės iššūkius, kartais net laidoti per anksti iškeliavusius į amžinybę savo vaikus. Motinos žino, kad nėštumo, gimdymo ir vaikų auginimo kentėjimai priklauso Dievo planui, yra motinystės garbingumo dalis. Kita vertus, nedera manyti, jog Dievo akyse vertinga tik tai, kas sunku ir skausminga. Šeimos laimės ir džiaugsmo momentai taip pat yra Dievo plano dalis. Dievo įsakymas liepia gerbti tėvą ir motiną be jokių išlygų. Tik sau, ne savo gimdytojams galime taikyti tobulumo reikalavimus. Bažnyčioje kalbama apie pašaukimų į kunigystę krizę. Ši krizė tiesiogiai susijusi su santuokos ir motinystės krize. Motiniškoji meilė – gražiausias pasiaukojančios Dievo meilės atspindys.

Meilė savitai reiškiasi visuose žmonių santykiuose: tėvų ir vaikų, senelių ir anūkų, vyrų ir žmonų, mokytojų ir mokinių. Meilė, pasak apaštalo Pauliaus himno, „nesielgia netinkamai“: kiekvienu atveju paiso tvarkos, reiškia pagarbą ir klusnumą. Šiandienos skaitinyje iš Apaštalų darbų matome, kad apaštalai rūpinosi ne tik teisingo mokymo žmonėms perteikimu, bet ir tinkamais santykiais bendruomenėje. Keliaudami iš vienos vietos į kitą bažnyčiose jie paskirdavo vyresniuosius. Graikiškas žodis presbyteros nebūtinai reiškia vyresniuosius amžiumi.

Vyresnysis galėjo būti ir jaunas žmogus, kaip Timotiejus, kuriam Paulius pavedė rūpintis svarbia Efezo bažnyčia. Ankstyvojoje Bažnyčioje vyresniaisiais vadinti tiek vyskupai, tiek kunigai, tik vėliau bendruomenėje išryškėjo vieno vyskupo vadovaujantis vaidmuo. Klostėsi atitinkami santykiai tarp dvasininkijos ir pasauliečių suvokiant Bažnyčios kūno bendrumą. Skaitinys apie krikščionių bendruomenių formavimąsi ragina mus dar kartą apmąstyti savo Bažnyčios struktūrą, ypač krikščioniškojo gyvenimo židinį – parapiją. Išgyvenant didėjančią gyventojų migraciją, parapijai tenka nauji iššūkiai. Nepakanka vien saugoti tikėjimo lobį ir tradicijas, reikia taip pat skelbti Evangeliją jos nepažįstantiems, kartais susiduriant su priešiškomis išankstinėmis nuostatomis. Turime apmąstyti krikščionių bendruomenės rodomą liudijimą – parapijiečių santykius su bendruomenių vadovais kunigais. Tiek vieni, tiek kiti turi savų lūkesčių, kartais net nepagrįstų užgaidų. Žmonės vertina kunigo pastangas puošti ir remontuoti bažnyčią. Su dėkingumu minimi atlikti darbai, tačiau būtina suvokti, kad ūkiniai darbai nėra kunigystės esmė. Švenčiant Kunigų metus reikia visiems drauge dėkoti už Kristaus įsteigtos kunigystės dovaną, ieškoti pasauliečių bendradarbiavimo su dvasininkais naujų formų. Pasauliečiai turi suvokti, kad reikia nuolat melstis už kunigus, stiprinant jų motyvaciją ir pasiryžimą tarnauti bendruomenei.

Apaštalų darbuose Paulius entuziastingai liudija apaštališkąjį įkarštį džiaugdamasis, kad Dievas ir pagonis atveda į tikėjimą. Ragindamas išlaikyti tikėjimą, jis įspėja, kad „per daugelį vargų turime įeiti į Dievo karalystę“. Krikščionims būtina stiprinti vieniems kitus, kad ištvertų pakeldami daug išmėginimų. Apaštalai stiprina bendruomenes per paraklezę. Paraklezė gali būti padrąsinimas ar paraginimas, paguoda ar pastiprinimas padedant suprasti Šventąjį Raštą ar išgirsti skelbiamą žinią. Mūsų tikėjimas yra gairė grįžtant į Tėvo namus, kai kyla pagunda numoti ranka ir nebesiekti vilties. Dievas paliko mums kelrodį, pagal kurį galime jį atrasti. Esame kviečiami mylėti taip, kaip jis myli. Pauliaus ir Barnabo misijų veiklos šerdis – Evangelija, konkrečiai sutelkta į Jėzų Nazarietį, kuris yra Dievo pasiuntinys ir pati žinia. Nukryžiuotas ir prisikėlęs Jėzus yra gyvenimo kelias. Apaštalai drauge didingi ir vargingi. Jie neturi nieko kito, tik skelbiamą žinią, kuri visuomet pranoksta skelbėjus. Pirmieji krikščionys susitelkę į Kristų ir siekia „ištverti tikėjime“, „išlikti malonėje“, „būti Kristuje“. Mūsų dienomis nusistovėjus Bažnyčios struktūroms, tradicijoms, mums gresia pavojus apleisti esminę Evangelijos žinią. Velykų laikotarpis suteikia progą drauge su Emauso mokiniais kelyje sutikti Nepažįstamąjį ir iš jo naujai išgirsti apie Dievo planą ir Raštų prasmę

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-07.pdf