Izaijo pranašystė apie šviesą, užtekančią Zabulone ir Neftalyje (plg. Iz 8, 23–9, 1), išsipildė tada, kai Jėzus apsigyveno Kafarnaume. Šių dviejų giminių teritorija buvo pirmoji nuniokota asirų invazijos į Šiaurinę Izraelio karalystę metu 733–732 m. prieš Kr., tačiau dabar ji pirmoji išgirsta išganymo žinią: „Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė!“ (Mt 4, 17). Savo skelbimo pradžioje Jėzus ištaria: „Atsiverskite.“ Kas telpa šiame žodyje? Čia reikėtų paaiškinti du dalykus. Pirma, šis žodis yra taikomas ne tik netikintiems ar nutolusiems nuo tikėjimo; juk neišskiriant nė vieno, mums visiems reikia atsiversti. Antra, atsivertimas evangeline prasme nėra atsižadėjimo, triūso ar liūdesio, bet greičiau laisvės ir džiaugsmo sinonimas.

Iki Jėzaus atsivertimas (hebr. šub) reiškė „sugrįžti atgal“, „pakeisti kelionės kryptį“. Jis nurodė veiksmą, kai kažkas tam tikru gyvenimo momentu susivokia esąs „šalia kelio“. Taigi jis sustoja ir susimąsto, nusprendžia keisti gyvenimo būdą ir grįžti prie Įstatymo laikymosi, atkurti sandorą su Dievu. Žmogus pradeda priešingos krypties kelionę. Atsivertimas šiuo atveju turi moralinę reikšmę: keičiami įpročiai, pertvarkomas savas gyvenimas. Čia pagrindinė reikšmė yra asketinė, moralinė. Atsivertimas tampa išganymo sąlyga: atsiverskite ir būsite išgelbėti. Tokia atsivertimo prasmė aptinkama ne tik Senajame Testamente (pavyzdžiui, Zch 1, 3–4; Jer 8, 4–5), bet ir tekste apie Joną Krikštytoją: „Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Kiekvienas slėnys tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nulygintas. Kreivi keliai taps tiesūs, o duobėti – išlyginti. Ir visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą“ (Lk 3, 4–6).

Iš Jėzaus lūpų pasigirsta kitokia šio žodžio reikšmė. Dabar atsiverčiama pereinant nuo Senosios Sandoros, paremtos įstatymu, prie Naujosios Sandoros, paremtos tikėjimu. Daugiau nebesigręžiojama atgal (plg. Iz 43, 18–19), bet žengiama į priekį, Dangaus Karalystės, apsireiškusios Jėzaus Kristaus asmeniu, link. Apaštalas Paulius dalijasi savo patirtimi: „Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje” (Fil 3, 12–14). Prima conversio ad Deum fit per fidem, – sako šv. Tomas Akvinietis († 1274), t. y. „pirmas atsivertimas į Dievą yra tikėti“. Dievas ėmėsi išganymo iniciatyvos, jis dovanojo Karalystę; žmogus turi tik priimti tikėjimą ir juo gyventi. Kaip palyginime, kai karalius atveria savo rūmų duris, kur viskas paruošta iškilmingai puotai, ir, stovėdamas prie įėjimo, sako: „Ateikite, jau viskas surengta“ (Lk 14, 17).

Krikščioniškasis atsivertimas – visų pirmiausia yra Kristaus priėmimas, atsigręžimas į jį tikėjimu. Pirmiau susitikimas, atradimas ir tik po to askezė, geri darbai. Palyginime apie paslėptą lobį juk nesakoma, kad žmogus viską pardavė ir tada pradėjo ieškoti paslėpto lobio žemėje; ne, žmogus pirmiau atrado lobį ir tada viską pardavė (plg. Mt 13, 44). Atsivertimas ir išganymas susikeičia vietomis: pirmiau eina išganymas, kaip Dievo nuoširdi dovana, ir tik po to atsivertimas, kaip žmogaus atsakas į šią dovaną. Čia būtent aptinkame Gerosios Naujienos esmę, evangelinio atsivertimo džiaugsmingą ypatumą. Dievas nesitiki, kad žmogus žengs pirmą žingsnį, kad pakeis gyvenimą, pradės daryti gerus darbus, tarsi išganymas būtų privalomas atlygis žmogaus pastangoms. Ne, pirmiausia yra malonė, Dievo iniciatyva, kuri leidžia įžiūrėti gyvenimui priešiškas laikysenas ir įgalina nusigręžti nuo klaidingų gyvenimo prioritetų.

Paulius tai vadina Kristaus Evangelija ir, kas skelbtų kitą evangeliją, tas tebūnie prakeiktas (plg. Gal 1, 6–9). Kodėl toks reiklumas? Todėl, kad tai sudaro krikščionybės naujumą ir ją skiria nuo kitų religijų ar filosofijų. Kiekviena religija pradeda nuo sakymo, ką žmonės turi daryti, kad išsigelbėtų arba pasiektų „apšvietimą“. Krikščionybė neaiškina žmonėms, ką jie turi daryti, bet pradeda nuo to, ką Dievas padarė jiems per Jėzų Kristų. Tuo krikščionybė ir skiriasi nuo kitų religijų: skelbia ne pareigą, bet dovaną; pradeda ne įstatymu, bet malone. Šv. Kirilas Jeruzalietis († 387) rašo: „O begalinis Dievo gerumas žmonėms! Senojo Testamento teisieji patiko Dievui ilgus metus triūsdami, bet tai, ką jie pasiekė per ilgą ir herojišką tarnystę Dievui, Jėzus tau duoda per vieną akimirką. Iš tiesų, jei tu tiki, kad Jėzus Kristus yra Viešpats ir kad Dievas jį prikėlė iš mirties, būsi išgelbėtas ir būsi atvestas į rojų, į tą patį rojų, į kurį buvo priimtas gerasis nusikaltėlis.“

Bet apie kokį tikėjimą čia kalbama? Tai tikėjimas, kuris yra pasisavinamas, įdiegiamas. Toks tikėjimas neturi nieko bendra su tikėjimu, kuris lieka intelekto lygmeniu. Tik pažinę Kristų širdimi, o ne paveldėję jį tradiciškai, esame perkeičiami Šventosios Dvasios. Tik prisiėmę Viešpaties teisumą, o ne savo teisumą, mes tampame tikinčiaisiais. Juk parašyta: „Kristus Jėzus <…>mums tapo išmintimi, teisumu, pašventinimu ir atpirkimu“ (1 Kor 1, 30). Tapo mums, ne sau! Tai, kas yra mano – nuodėmė, silpnumas, – tampa Kristaus; tai, kas yra Kristaus – šventumas, teisumas, – tampa mano. Artindamiesi prie klausyklos, kad priimtume Sutaikinimo sakramentą, galime patirti nuteisinimą malone. Įžengiame į šventyklą ir sakome: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“ ir kaip muitininkas grįžtame į namus nuteisinti (plg. Lk 18, 14), gavę atleidimą, švaria siela, tokia pat, kaip priėmę Krikšto sakramentą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-12.pdf