Kaip ir kiekvienas žmogus, kunigas džiaugiasi jam patikėto sielovados darbo vaisiais ir sielojasi dėl nesėkmių. Vienas skausmingiausių dalykų kunigui yra matyti tuos, kurie, nors gavę religinio ugdymo pradmenis, priėmę įkrikščioninimo sakramentus, kažkodėl nebepraveria bažnyčios durų. Tai drauge atviras klausimas visai tikinčiųjų bendruomenei. Neatsitiktinai popiežius Benediktas XVI Vatikane įkūrė Naujosios evangelizacijos tarybą, kuri įvairiomis iniciatyvomis stengiasi užkalbinti žmones, kilusius iš krikščioniškosios kultūros, tačiau nebepažįstančius Kristaus Naujienos.

Daugelis atsimena 2000-uosius, Didžiojo jubiliejaus metus, ir iškalbingą Jubiliejaus durų simboliką. Kodėl kai kurie žmonės nedrįsta žengti pro išganymo vartus? Kodėl negirdi Jėzaus, kuris šiandien sako: aš esu vartai? Gal niekas jiems nepaliudijo tikėjimo ir nenuvedė prie Jėzaus? Gal tie žmonės nesuvokia, kad kiekvienas privalo asmeniškai apsispręsti? Būdami vaikai, jie rėmėsi tėvų ir senelių autoritetu, o dabar turi patys ateiti pas Jėzų. O gal jie bijo? Įsivaizduoja, kad, peržengę šiuos vartus, nebebus laisvi, turės paisyti jiems nesuprantamų suvaržymų. Tačiau Jėzus aiškiai sako, kad avys „ateis ir išeis, ir ganyklą sau ras“. Jis nesiekia mūsų pavergti. Esame jo sūnūs ir dukterys. Jėzus išpildo mūsų teisėtus norus, atsiliepia į slapčiausius lūkesčius ir dovanoja tai, ko net neįsivaizdavome.

Šiandienos Evangelijos priegiesmyje skamba: „Aš – Gerasis Ganytojas, – sako Viešpats, – aš pažįstu savąsias avis, ir manosios pažįsta mane.“ Kristus, tikrasis Ganytojas, rodo pavyzdį kitiems ganytojams. Tikrieji ganytojai yra tie, kurie įveda ir išveda avis per Kristų, kuris yra vieninteliai tikrieji avių vartai. Siūlantieji kitokius vartus yra„vagys ir plėšikai“. Šiandien dažnai kalbama apie kunigų stygių. Menka paguoda, kad kai kuriose šalyse šis stygius dar didesnis. Studijos apie pašaukimus rodo, jog pašaukimai bręsta šeimose. Daugelis kunigų bei vienuolių randa savo pašaukimą įkvėpti kitų kunigų ar vienuolių pavyzdžio. Popiežiaus Benediktas XVI šiemetėje žinioje Pasaulinės maldos už dvasinius pašaukimus dienos proga ragina skatinti pašaukimus vietinėje Bažnyčioje. Šventasis Tėvas atkreipia dėmesį, kad gebėjimas rūpintis pašaukimais yra vietinės Bažnyčios gyvumo požymis.

Kiekvienas žmogus yra atsakingas už kitą – tam tikru mastu ganytojas. Esame linkę nusimesti šią atsakomybę: „Argi aš esu savo brolio sargas?“ (plg. Pr 3, 9). Tėvai atsakingi už vaikus, mokytojai už mokinius, draugas – už draugą. Tačiau dažnai kreipiamės į kitą ne pro laisvos valios vartus, bet savavališkai laužiamės pro tvorą. Tėvai, bausdami vaikus, išreiškia susierzinimą ir perkelia į konfliktą savo žaizdas bei nesėkmes. Šiandien skaitytoje 23-ojoje psalmėje pats Dievas atskleidžiamas kaip Ganytojas. Jis teikia atgaivą, veda teisingais takais ir įkvepia drąsos. Jis maitina, patepa ir ugdo pasitikėjimą, kad ganomieji visuomet turės saugų prieglobstį. Pamąstykime, kaip sekasi kurti panašią pasitikėjimo aplinką savo šeimose ir bendruomenėse.

Avių vartai svarbūs tiek ganomiesiems, tiek ganytojams. Jei kas įsibrauna į kaimenę ne pro teisėtus vartus, atneša pražūtį. Mūsų gerovė priklauso nuo pasirinkimo: ar išpažįstame Jėzų, kuris yra mūsų Ganytojas ir Vartai? Šį apsisprendimą žadina visas Naujasis Testamentas. Fariziejai ir Rašto aiškintojai pasitikėjo Rašto ir įstatymų išmanymu. Tie, kurie pasitikėdami kreipėsi į Jėzų, patyrė išgydymą ir išlaisvinimą: aklieji, raupsuotieji, kraujoplūdžiu sirgusi moteris, šimtininkas, rūpinęsis savo tarnu, ir daugelis kitų.

Dievo žodis rodo kelią jo tautai, kad galėtų keliauti dieną ir naktį (plg. Iš 13, 21), debesies stulpas ją veda ir lydėdamas saugo (Iš 14, 19). Ganytojas veda savo kaimenę ir drauge lydi, kad neatsiliktų silpniausieji. Viešpaties žodis yra žibintas ir šviesa mūsų takui (plg. Ps 119, 105). Viešpaties žodžiai visuomet laukia mūsų, kol Šventoji Dvasia ir laikas parengs mūsų širdis, kad juos suprastume. Plaudamas Petrui kojas Jėzus sako: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“ (Jn 13, 7). Kai Jėzus sakė apaštalams pamokymą apie tikrąjį Ganytoją, jie dar negalėjo jo iki galo suprasti (Jn 10, 6). Juk čia jau skelbiama apie kryžiaus auką ir prisikėlimą. Gerasis ganytojas už avis guldo gyvybę. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. Pirma tai patyrė Marija Magdalietė: ji pažino Mokytoją, kai šis kreipėsi į ją vardu. Dabar ji suprato, kad jis ir tuščias kapas yra vartai, kad jis iš tikrųjų pažįsta savąsias vardais ir jas pašaukia. Vėliau šią tiesą pažino mokiniai iš baimės užsirakinę duris. Viešpats paskelbė ramybę ir išvedė juos į gatves ir aikštes. Šiandien Petras tarsi apgirtęs skelbia Jeruzalėje ir kalba apie Prisikėlusįjį. Viešpats juk žadėjo, kad bus vartai, pro kuriuos išeinama iš baimės ir netikrumo, kad pirmas eis kaimenės priekyje ir išves savo avis iš nelaisvės į išganymą. Tik tas Ganytojas, kuris turi apsčiai gyvybės ir ją pats atgauna, gali ją gausiai dovanoti savo avims.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-08.pdf