Krikščioniškoji atpirkimo samprata neatskiriama nuo kūno atpirkimo. Nėra išganymo be kūno. Priešiškumo kūnui niekuomet nevalia grįsti Evangelija. Krikščionys tiki ne tik sielos nemirtingumu, bet, kaip skelbia Tikėjimo išpažinimas, kūno iš numirusių prisikėlimu. Todėl privalome visomis jėgomis kovoti su mūsų laikais pasireiškiančiu priešiškumu kūnui. Su daugeliu kūnui pragaištingų tendencijų esame tiesiog apsipratę. Pavyzdžiui, pornografija yra tapusi paprasčiausiai ekonomikos dalimi, ir dėl to žmonės labai retai protestuoja. Jei krikščionys prabyla, kad su savo ar kito žmogaus kūnu privalu elgtis nepaprastai pagarbiai, pasipila priekaištai, esą krikščionybė visada būdavo ir tebėra priešiška kūnui. Šiuos priekaištus paneigia mūsų popiežiaus Benedikto XVI enciklika Deus caritas est.

Gera, kad turime dogmą, kuria tiesiogiai užkertamas kelias kūno nuvertinimui. Tik būdami dėkingi Dievui už savo kūną, galime taip pat ir jį įtraukti į Dievo garbinimą. Tik suvokę, kad esame pašaukti pas Dievą su kūnu ir siela, pilnutine žmogiškąja esybe, su kūnu elgsimės labai pagarbiai, tačiau nepaversime jo stabu. Marijos ėmimo į dangų su kūnu ir siela šventė kreipia mūsų žvilgsnį į ateitį. Dėl šios ateities verta gyventi – su kūnu ir siela. Pats Dievo įsikūnijimas atskleidžia mums, ką reiškia Dievo akyse kūnas. Evangelistas Jonas rašo: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų”. Dievas tapo vienas iš mūsų. Apaštalas Paulius taip pat nelaiko kūno sielos kalėjimu, priešingai, vadina kūną „Šventosios Dvasios šventove”(1 Kor 6, 19). Būtent todėl neturime kūno atiduoti nuodėmei. Jis neturi tapti egoizmo kalėjimu ir geidulingumo objektu. Dievui kūnas toks svarbus, kad jis Mariją paima į dangų su kūnu ir siela. Viešats nori, kad ir mes būtume su juo kaip pilnutiniai žmonės – su kūnu ir siela. Kaip tai įmanoma? Tai svarstė jau pirmieji krikščionys. Apaštalas Paulius atsako į šį klausimą palyginimu. Kaip grūdas pasėjamas į žemę, kad iš jo išaugtų nauja gyvybė, panašiai kūnas palaidojamas, suyra ir Dievo pažadinamas naujam gyvenimui.

Viešpaties Jėzaus prisikėlimas yra tikėjimo mūsų prisikėlimu pamatas, o Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimas į dangų – šlovinimo pavyzdys. Viešpats Jėzus dieviškąja galybe prisikėlė iš kapo. Mergelė Marija dieviškąja galybe buvo paimta į dangų. Šios dangiškos šlovės esmė – tiesioginis Dievo ir Švenčiausiosios Trejybės regėjimas. Tai yra didžiausias džiaugsmas ir galutinė laimė. Paprastai žvelgiama į Viešpatį vidinėmis Dvasios akimis. Šio regėjimo džiaugsmas išsilieja taip pat kūne. Mąstydami apie Marijos ėmimo į dangų slėpinį akcentuojame jo kūniškąjį aspektą. Ėmimą į dangų reikia skirti nuo Kristaus žengimo į dangų po prisikėlimo. Kristaus žengimas į dangų buvo Dievo galios padarinys, tačiau taip pat žmogiškosios Viešpaties Jėzaus valios darbas. Marijos atveju kalbame apie ėmimą į dangų, pabrėždami, kad ji aktyviai neprisidėjo prie šio įvykio. Bažnyčia gyvena dieviškąja Apreiškimo tiesa, ir laikui bėgant vis geriau ją supranta. Marijos ėmimas į dangų neatskiriamas nuo kitos tikėjimo tiesos – nuo tiesos apie Marijos Nekaltąjį prasidėjimą. 1854 m. Pijaus IX bule Ineffabilis Deus paskelbta Nekaltojo prasidėjimo dogma naujai atvėrė Bažnyčios saugomus tikėjimo slėpinius. 1950 metais lapkričio 1 d. popiežius Pijus XII Marijos ėmimo į dangų tiesą apibrėžė kaip dogmą bule Munificentissimus Deus. Su Marijos ėmimo į dangų dogmos paskelbimu susijęs vadinamasis asumpcionistinis sąjūdis. Individualiomis ir grupinėmis peticijomis, siųstomis Apaštalų Sostui, prašyta paskelbti Marijos ėmimą į dangų kaip dogmą. Šią prašymų virtinę pradėjo Ispanijos karalienė Izabelė, ji 1863 m. laišku prašė popiežių Pijų IX paskelbti Marijos ėmimo į dangų dogmą. Beveik šimtmetį į Apaštalų Sostą plaukė tokio pobūdžio prašymai. Popiežiaus Pijaus XII nurodymu ši dokumentacija dviem dideliais tomais išleista 1942 metais. Peticijos siųstos iš viso katalikiškojo pasaulio, jas pasirašė kardinolai, patriarchai, vyskupai, kunigai, vyrų bei moterų vienuolijos ir tikintieji. Vatikano I Susirinkime apie 200 Susirinkimo tėvų prašė Šventojo Tėvo, kad jis iškilmingai paskelbtų Marijos ėmimo į dangų dogmą. Taigi galima sakyti, kad prieš dogmos paskelbimą Bažnyčioje vyravo vieningas įsitikinimas dėl Marijos dangun ėmimo tiesos. Dievo Gimdytoja buvo pradėta be gimtosios nuodėmės. Mirtis yra nuodėmės pasekmė. Marija nepatyrė nuodėmės padarinių – neišmanymo, geidulingumo. Nekaltuoju prasidėjimu ji buvo laisva nuo sielos mirties, tačiau ji turėjo būti taip pat laisva ir nuo kūno mirties. Todėl ne be pagrindo Marijos mirtis dažnai vadinama užmigimu. Nėra abejonės, kad Švenčiausiosios Mergelės Marijos siela po žemiškojo gyvenimo pasiekė pilnutinę dangaus laimę. Ji neturėjo jokios, net mažiausios nuodėmės, kuri trukdytų ir neleistų regėti Dievo. Popiežiaus bulėje sakoma, kad Marija buvo paimta į dangų su kūnu ir siela, o ne atvirkščiai – su siela ir kūnu. Tuo pabrėžiama, kad sielos ir kūno pašlovinimo niekas neskiria. Popiežius taip pat kalba apie Marijos kūno pašlovinimą, bet ne apie jos prisikėlimą iš numirusių. Jis pats savo ranka išbraukė žodžius apie Dievo Motinos mirtį iš viešam kalbėjimui skirtos maldos , kuria kreipiamasi į dangun paimtąją Švč. Mergelę Mariją. Švenčiausioji Mergelė Marija per visus liturginius metus pagerbiama jos garbei skirtomis šventėmis ir pamaldomis. Visos Marijos iškilmės susijusios su Marijos ėmimo į dangų šlove. Švč. Mergelės Marijos ėmimas į dangų yra raktas, leidžiantis suvokti marijiškąjį išganymo kelią.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0613-14/613-14hom5.html